Kauno 1-osios muzikos mokyklos fortepijono mokytoja Edita MATULIONIENĖ, pelniusi garbės profesoriaus vardą, neįsivaizduoja savo gyvenimo be muzikos. Muzikės pedagogės darbas jai yra gyvenimo būdas, laisvalaikiui nelieka laiko, nes galvoje nuolat sukasi mintys apie muzikinių kūrinių interpretacijas. Išugdžiusi daugybę tarptautinių konkursų laureatų, Edita savo mokiniuose stengiasi ugdyti pirmuosius motyvacijos daigelius, kurie išauga į ryžtą siekti vis daugiau. Didžiausias atlygis už ilgą darbą fortepijono mokytojai yra teigiamos vaikų emocijos, o gyvenimo prasmė – daryti juos laimingus.

Trumpai papasakokite apie savo vaikystę.

Apie vaikystę kalbėti gana sunku: prisiminimai lyg ir turėtų būti šviesūs, nors prisimenu ir temdantį debesėlį, susijusį su atsakomybe būti geriausiu. Nežinau, kieno tai kaltė ir ar tai galima vadinti kalte, bet kiek save pamenu, suaugusieji iš manęs visada tikėjosi tobulumo. Lankiau vidurinę, muzikos mokyklą, treniruotes baseine, papildomas anglų kalbos pamokas. Ir kažkodėl niekas nepasakė, kad nebūtinai visur turiu gauti aukščiausią įvertinimą, todėl nepamenu, kad būčiau turėjusi laisvo laiko. Anksti subrendau, anksti ištekėjau. O šiaip, grįžtant prie vaikystės, viskas buvo labai paprasta: paragauti kartą per metus bananų būdavo didžiulė šventė, gauti penketus – kasdienė būtinybė, o nieko nedaryti – baisus nusikaltimas.

Puikiai mokėtės ir vidurinėje, ir muzikos mokykloje. Kaip vis dėlto nusprendėte pasukti muzikos keliu?

Vienas iš šios profesijos pasirinkimo veiksnių buvo tradicijos tęsimas. Mano mama taip pat buvo fortepijono mokytoja, ir vaikystėje mačiau tą visą „virtuvę“ iš labai arti. Man visada patiko būti pačiai su savimi, o pianistui tai būtina – juk aibę valandų praleidi prie instrumento vienas. Tik gaila, kad tada nebuvo galimybių išvykti į konkursus užsienyje.

Gerai, kad pasirinkau muzikos kelią, nors apsispręsti buvo sunkoka – turėjau visus penketus ir muzikos, ir vidurinėje mokykloje. Buvo toks klausimas: ar medicina, ar fortepijonas. Tai labai įdomu! Vėliau stengiausi suprasti, kas šiuos du dalykus siejo ir kodėl buvo toks apsisprendimas. Ir po daugelio metų atsakiau sau į šį klausimą. Tai specialybės, susijusios su bendravimu. Jeigu būčiau tapusi medike, tai, kaip visada įsivaizdavau, akušere. Tai turėjo būti darbas su mažais vaikais ar, bet kokiu atveju, susijęs su vaikais. Esminis dalykas – bendravimas su žmonėmis. Bendravimui su draugais ir laisvalaikiui nelieka laiko, taigi darbas tampa bendravimo forma.

Muzikos mokykloje dirbate apie 24 metus. Tai didžiulė patirtis! Kokią reikšmę Jūsų gyvenime turi fortepijono pedagogės darbas?

Labai didelę. Aš gyvenu, kad dirbčiau, ir dirbu, kad gyvenčiau – paprasta, bet tiesa. Manau, kad mano karjera susiklostė sėkmingai dėl to, kad vaikų  susilaukiau gana anksti. Jie dabar suaugę ir pastaruosius 10–15 metų aš turiu geras sąlygas skirti visą dėmesį darbui. Aišku, šalia yra buitis, šeima, vyras ir visi kiti dalykai, bet vis dėlto darbas man yra gyvenimo prasmė, esmė ir didžiausia vertybė. Nesuprantu žmonių, kurie dejuoja, kad reikia eiti į darbą. Aš manau, kad darbas suteikia gyvenimui prasmę, jis yra atspirties taškas. Be jokios abejonės, viskas susiję, bet man darbas yra kaip atskiras dalykas, tai gyvenimo būdas, ir atėmus jį būtų labai sunku rasti ką nors analogiško.

Nėra taip, kad pabaigęs pamokas muzikos mokykloje uždarai duris ir pamiršti darbą. Vedžioju lauke šuniuką ir mintyse jau dėlioju rytdienos kūrinių interpretacijas. Grįžusi namo, atsisėdusi prie kompiuterio patikrinu idėjas, paklausau įrašų, skaitau metodinę literatūrą – visa tai susiję. Darbas nesibaigia už mokyklos durų. Viskas galvoje vyksta nuolat ir niekuomet nuo darbo neatsiriboji. Gal ir įmanoma kitos srities mokytojui visiškai užsimiršti, bet tik ne fortepijono dalyko pedagogui.

Kada pirmąkart laimėjote tarptautinį apdovanojimą ir kaip tuomet jautėtės?

Pirmą kartą ne Lietuvoje laimėjome 1999 metais. Buvo nedrąsu kažkur važiuoti, atrodė neįmanoma laimėti, reikia kažkokių stebuklingų laimėjimų. Drąsa atsirado labai pamažu. Iš pradžių man atrodė, kad dar ne laikas važiuoti į tarptautinius konkursus, kad dar reikia patobulėti. Tačiau ilgainiui supratau, kad visuomet reikia aktyviai dalyvauti, iš to atsiranda tikslai, motyvacija darbui. Jei ne laimėti – tai kitą šalį pamatyti, bendraamžių paklausyti. Kai šitaip vaikus nuteiki, jie nejaučia spaudimo, atsakomybės laimėti – ir dažniausiai laimi!

O kuo daugiau dalyvauja – tuo daugiau laimi. Dabar, matyt, apogėjus – per metus laimi 6–8 vaikai. Gal sutapimas, kad vienu metu mokosi talentingi, motyvuotų tėvų vaikai? Gyvenimas parodys.

Išugdėte apie 30 tarptautinių konkursų laureatų, iš kurių du pastaruoju metu pelno daugiausia apdovanojimų tokiuose konkursuose, kaip V. A. Mocarto pianistų Romoje, A. Skriabino pianistų Paryžiuje. Kaip Jūsų mokiniams pavyksta pasiekti tokius laimėjimus?

Iš tikrųjų daug kas manęs to klausia, bet taip labai glaustai atsakyti turbūt neįmanoma. Bandydama apibendrinti manau, kad tai tikriausiai lemia pirminis impulsas, taip abstrakčiai sakant, tai meilė vaikams iš principo. Kiekviename vaike matyti asmenybė ir tu turi tą vaiką per kelias sekundes „perskaityti“ ir daugmaž suprasti, užgriebti tą visą jo aurą, emocinį lauką, tą priimtinumo diapazoną – visa tai lemia tolesnį bendravimą.

Fortepijono specialybė tuo atžvilgiu yra labai palanki, nes tai yra individualus darbas, tai atskiras priėjimas prie kiekvieno mokinio. Sunku pasakyti kodėl, kas ir kaip. Esamu metu sprendi, kaip viskas atrodys vėliau, ir su kiekvienu vaiku bendrauji iš esmės skirtingai, taikai skirtingus mokymo metodus – absoliučiai viską darai skirtingai. Tam tikri bendri kriterijai yra. Yra bendros programos, bendri tikslai, tačiau viską lemia vaikas. Pamatai jo akis ir supranti, ko jis iš tavęs tikisi.

Kokias šalis esate aplankiusi dalyvaudama konkursuose su savo mokiniais?

Aplankiau Prancūziją, Graikiją, Italiją, Ispaniją, Austriją, Vokietiją, Čekiją ir kitas šalis.

Su savo kolege išleidote mokymo priemonę „Vaikų koordinacijos ugdymas ankstyvajame mokymo etape“. Būtų įdomu sužinoti, kokį naują muzikos mokymo metodą aprašote knygoje?

Dirbdama su vaikais pastebėjau, kad vaikų judesių koordinacija labai nevienoda. Nevienodas jau pas mus ateinančių septynmečių judesių koordinacijos potencialas. Pedagogo darbe labai padeda fiziologijos, psichologijos žinios. Kalbu ne apie emocinį muzikos suvokimą, ne apie melodijų prasmės, muzikos grožio supratimą, o apie tai, kad visi vaikai yra skirtingi. Tai, kas vienam lengva, kitam labai sudėtinga: pradedant suvokimu, baigiant ta pačia judesių koordinacija ir daugeliu kitų dalykų.

Knygą sudaro teorinė dalis, kurioje kalbama apie judesių koordinacijos problemą, reikšmę ir įtaką grojimo procese. Toliau – pratimai be fortepijono, skirti žaidimo forma lavinti skirtingus dviejų rankų judesius, atliekamus vienu metu. Knygoje aprašome ir pratimus groti fortepijonu. Jie reikalingi, nes fortepijoninio repertuaro atlikimo pagrindas yra skirtingi abiejų rankų judesiai vienu metu, o tai daugeliui vaikų kelia didelius fizinius ir, matyt, psichologinius sunkumus.

Ką Jums reiškia gauti apdovanojimai, kitų žmonių įvertinimas?

Ilgą laiką kitų įvertinimas, mano manymu, formuoja asmenybę. Vaikystėje, paauglystėje. Todėl dabar stengiuosi kiekviename įžvelgti ką nors pozityvaus, gero. Ir pati augindama vaikus, ir dirbdama su jais manau, kad kitų žmonių vertinimas daro didelę įtaką. Jei vaikui kasdien sakysi, kad jis blogas – jis toks gali tapti. Ilgą laiką ir man kitų nuomonė buvo svarbi. Bet ilgainiui atsiranda toks dalykas, kaip savimonė, pasitikėjimas savo jėgomis, nuomonė tam tikrais klausimais. Dabar jaučiu, kad išklausau kitų vertinimus, bet jie nedaro itin didelės įtakos. Aišku, smagu, kai giria, bet nemanau, kad tai turi lemiamos įtakos tolesnei veiklai. Būti apdovanotai – irgi džiugu, bet didžiausias apdovanojimas – teigiamos emocijos, sklindančios iš vaikų. Kai jie laimingi, matau gyvenimo prasmę, žinau, kad ne veltui einu į darbą. Gal ir banaliai skamba, bet taip yra.

Labai džiugina įvertinimas ne tik Lietuvoje, mat čia visi vieni kitus pažįsta, bet ir svetur. Užsienyje apie tave niekas neturi išankstinės nuomonės, tu esi niekas, ir jei po tavo mokinių pasirodymo prie tavęs prieina, kalbina, giria, apdovanoja – labai džiugu.

Kas Jums yra didžiausias atlygis už darbą?

Gaila, kad negauname už darbą tokio atlygio, kokio jis vertas, bet vaikai čia nekalti... Nesuprantu mokytojų, kurie sako – ko čia stengtis, vis tiek tuos pačius pinigus už darbą gausime. Negalėčiau eiti į darbą tik dėl pinigų, būtų baisiai nyku, negerbčiau pati savęs. Mūsų darbas – nuolatinė galimybė tobulėti. Reikėtų tuo džiaugtis.

Kalbant apie konkursus, prasmę juose dalyvauti, motyvaciją ir t. t. – esmė ta, kad kiekvienas vaikas (na, gal ne visai kiekvienas, bet potencialiai gabus) turi patikėti, kad jis išskirtinis, kad gali tai padaryti. Kas dieną teigiant, koks jis šaunuolis, ir įvertinant mažiausias jo pastangas, raginant dirbti dar daugiau ir tuo nuoširdžiai žavintis, galima pasiekti tokius rezultatus su 60–70 procentų vaikų. Tik reikia labai labai to norėti pačiam, mylėti mokinius kaip savo vaikus.

Jūsų manymu, kad vaiką sudomintų muzikos pasaulis, reikalinga motyvacija. Taigi – kaip Jūs atskleidžiate ir skatinate vaiko motyvaciją?

Vaikus sudominti labai sunku, todėl viską reikia pateikti per emocijas, tai, ko gero, yra vienintelis šansas, kad vaikas susidomėtų. O tada būna tokių juokingų dalykų, kad vaikas namie visai negroja ir nieko nesimoko, bet labai nori eiti pas mokytoją groti, nes pas ją smagu ir įdomu. Tėvams tai kelia juoką. Tu patrauki vaiką emociškai, jam smagu tiesiog su tavimi bendrauti. Tada tuo naudodamasis bandai pasiekti kokį nors rezultatą.

Mano manymu, mažas vaikas viską daro dėl ko nors. Jis dar negali turėti vidinės motyvacijos ir suvokti, kad visa tai daro sau: krauna bagažą, kaupia žinias ir visa kita. Pakankamai protingi tėvai formuoja savo vaikams tokį supratimą. Jau įrodyta teoriškai, kad reikalinga ta tikroji, vidinė motyvacija, nes stengimasis dėl tėvų ir dėl mokytojų yra laikinas ir kada nors baigiasi, ir jeigu neatsiras vidinės motyvacijos, tai anksčiau ar vėliau vaikas nebenorės mokytis. 

Ar vaiko norą mokytis ir tobulėti lemia mokytojo asmenybė?

Juokinga, bet taip, pradinis impulsas vis vien yra mokytojo asmenybė. Kaip sugebėsi vaikui parodyti, kad tau yra svarbu, kad jis išmoktų, kad neapsakomai džiaugiesi bet kokiu jo laimėjimu, kad tai yra tavo gyvenimo prasmė ir esmė. Kartais mokytojas būna ir psichologas. Jeigu išvažiuoji su vaiku į konkursą, būni jo ir mamytė, ir tėvelis, ir gydytojas, ir auklė – viskas viename. Ir vaikas iš tavęs to ir tikisi, nes daugiau šalia nieko neturi. Tu jam esi ta jėga, kuri turi atstoti viską.

Kiek būsi vaikui įdomus, tiek vaikas dėl tavęs stengsis. Taip jis dėl tavęs, dėl tėvų, kurie ir džiaugiasi, ir palaiko, dėl visų besistengdamas pasiekia tam tikrą ribą, kai suvokia, kad gal jam tai tikrai patinka, įdomu ir sekasi. Ir jeigu peržengia tą slenkstį, tada atsiranda vidinė motyvacija, kada jam pačiam rūpi tai, ką jis daro ir ko mokosi. Tada aš jau sakau, kad metodika pavyko ir viskas yra gerai.

Kalbino Karolina SLAPŠYTĖ,

Kauno moksleivių techninės kūrybos centro jaunoji žurnalistė

+ 13

- 0

Dalintis žinute socialiniuos tinkluose