Įvairiuose švietimo bendruomenės lygmenyse bene daugiausia diskusijų šiuo metu kyla mokyklų savarankiškumo tema.. O tarp visų darbų, kurie buvo atlikti projekto „Lyderių laikas“ 1-ajame etape, yra ir teisės aktų projektų rengimas. Išanalizuotas su švietimo lyderyste susijęs teisinis švietimo kontekstas ir parengti teisės aktų projektai trim skirtingoms projekto veikloms. Viena jų – mokyklų savarankiškumo didinimas.

„Lyderių laiko 2“ svetainėje – pokalbis su teisės aktų projektų ir teisinių rekomendacijų rengėju teisininku Vidmantu JURGAIČIU.

Ką atskleidė švietimo teisinio konteksto analizė? Gal galėtumėte pakomentuoti keletą konkrečių atvejų, kada galiojantys teisės aktai trukdo mokykloms imtis vienos ar kitos savarankiškos veiklos?

Rengiant minimus teisės aktų projektus buvo remiamasi projekto „Lyderių laikas“ metu atliktu Lietuvos mokyklų valdymo efektyvumo tyrimu, jo išvadomis. Tyrimo išvadose teigiama, kad „Lietuvos švietimo sistemoje nėra pilnai apibrėžta, kas yra laikoma mokyklų savarankiškumu (autonomija). Konceptualiuose švietimo dokumentuose yra minimas valdymo liberalizavimas, finansinis savarankiškumas, tačiau pasigendama aiškaus mokyklų savarankiškumo apsibrėžimo, kas kelia painiavą švietimo bendruomenės skirtingų švietimo subjektų lygmenyje, skirtingai traktuojant šią sąvoką.“ Ekspertų apklausa atskleidė, kad vienas iš pagrindinių visų lygmenų (o ypač įstatyminės bazės) trukdžių mokyklų savarankiškumui yra noras unifikuoti veiklas, o vėliau to unifikavimo pagrindu kontroliuoti mokyklas.

Dėl savarankiškos veiklos? Apskritai pagrindinė mokyklos veikla – mokinių ugdymas, švietimas. Matyt, geriau kalbėti ne apie kažkokias papildomas veiklas (nors ir tokių atvejų gali būti), bet apie pagrindinės veiklos savarankiškumo laipsnį. Čia vėl svarbu skirti keletą aspektų – realus neleidimas, laisvės priimti sprendimus ir veikti kuo racionaliau ir efektyviau ribojimas, ir – tariamas neleidimas, o iš tikrųjų nenoras spręsti realias problemas pridengiant savo nenorą, negebėjimą tuo, kad neva teisės aktai neleidžia. Ir vienų, ir kitų pavyzdžių apstu. Kad ir, pavyzdžiui, tyrimo išvada, jog visų mokyklų nuostatai iš esmės vienodi, nusirašyti vieni nuo kitų. Tada klausiu savęs – ar yra teisės aktas, kuris nustato pareigą suvienodinti mokyklų nuostatų formuluotes?.. Nėra. Antra, nėra ir vargu ar kada bus toks teisės aktas, kuris lieptų, kad vienos mokyklos nuostatai skirtųsi nuo kitų. Yra ir bus mokyklų nuostatuose normų, vienodų visuose dokumentuose ir atitinkančių įstatymo normas, ir yra galimybė labai individualiai nustatyti mokyklos specifiką atspindinčius aspektus, kurie bus unikalūs tik tai mokyklai.

Kas yra svarbiausia kuriant mokyklų savarankiškumą didinančią teisinę aplinką? Kokių tam reikia aplinkybių?

Kas yra savarankiškumą didinanti teisinė aplinka? Atsakymas nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti – pakeitei teisės aktus, ir teisinė aplinka pasikeitė... Realiai – tai daug „dedamųjų“ ir tarpusavyje susijusių dalykų. Tai ne tik teisės aktai, bet visų pirma institucionalizuota politinė valia, supratimas, kad kuriame kitokiais santykiais grindžiamą mokyklą, kitokius mokyklos santykius su jos savininku (kuriuo čia apibendrintai vadinu viską: tiek savininkus, tiek savininko teises ir pareigas įgyvendinančias institucijas, juridinius asmenis, tai, ką anksčiau vadindavome mokyklos steigėju). Kartu tai supratimas, kad vis aktualiau yra kurti teisinę valstybę. Todėl labai svarbus teisingumo principo įgyvendinimas. Teisingumas modernioje visuomenėje suprantamas ne tik ir ne tiek kaip paklusimas teisės normai, bet visų pirma kaip paties teisės akto, jame esančių teisės normų teisingumas, tai yra ne tik kad negali būti pažeidžiamos asmenų teisės ir laisvės, bet jos turi atlikti kuriamąją pozityvią funkciją. Teisinė aplinka yra mūsų visuomenės tam tikro interesų konsensuso, siekių ir pasirengimo tuos siekius įgyvendinti atspindys. Atsakę į klausimą, kiek mūsų visuomenėje yra pozityvios kritinės masės, norinčios, kad didėtų mokyklų savarankiškumas, suprasime, kokia yra aplinka. Esu optimistas. Manau, kad per visus nepriklausomos Lietuvos metus judame mokyklų savarankiškumo didinimo kryptimi. Juk mokyklų tarybų kaip aukščiausiosios savivaldos institucijos radimasis, joms suteiktų įgaliojimų realizavimas, naudojimasis ugdymo plano mokiniui ir mokyklai teikiamomis pasirinkimo galimybėmis, mokyklos veiklos įsivertinimo proceso organizavimas ir apimties nusistatymas – tai ir yra ženklai, rodantys šio proceso realumą. Dabar atėjo laikas tiksliau išreikšti ir institucionalizuoti savarankiškumo didinimo procesus. Tai taip pat prisidės prie mokyklų savarankiškumą lemiančios teisinės aplinkos kūrimo.

Išskyrėte tris galimus mokyklų savarankiškumo laipsnius: savarankiška, riboto savarankiškumo, nesavarankiška. Teisės aktų projektuose tai aptariama gana plačiai. O ar galima išskirti tai, kas labiausiai lemia mokyklos savarankiškumo laipsnį?

Bet koks išskyrimas, skirstymas yra santykinis dalykas. Tai tarsi vaiko amžiaus skirstymas į amžiaus tarpsnius: kūdikystė, vaikystė, jaunystė. Bet nėra taip, kad, tarkim, po savaitgalio į pamoką susirinks nebe vaikai, o jau jaunuoliai. Ši paralelė man vaizdi dar ir kitu aspektu: turime suaugusiųjų, kuriems vaikystė vis dar nesibaigusi. Tai yra, žmogus pagal metus jau seniai suaugęs, bet nepasiekęs suaugusiojo brandos. Į klausimą, kas pirmiausia lemia mokyklos savarankiškumo laipsnį, atsakau – branda. Mokyklos bendruomenės branda. Tai kompleksinis kriterijus – čia ir bendruomenės dalyvavimo mokyklos veikloje ir priimant sprendimus laipsnis, pasitikėjimo ir atsakomybės kultūra mokykloje, ir gebėjimas priimti racionalius reikalingus sprendimus bei už juos atsakyti.

Ar savarankiškumo laipsnio įgijimo procedūroje neslypi pavojų, tam tikros spekuliacijos galimybių? Pavyzdžiui, jeigu sprendimus dėl laipsnio priima mokyklos savininko teises įgyvendinanti institucija?

Pavojaus spekuliuoti yra. Tai natūralu. Ir to bus tiek, kiek bus noro apsimesti tokiu, koks nesi, kiek bus noro nepagrįstai pasinaudoti, būti „geresniam“, „greitesniam“, nei esi iš tiesų. Gyvenimo patirtis rodo, kad laikui bėgant daug kas susidėlioja į savo vietas. Pamenate bendraklasius, kurie savo elgesiu tada, jaunystėje, vaidino suaugusius, jau savarankiškus? Kur jie dabar, kaip susiklostė jų likimai?

Manau, kad taip bus ir su mokyklų savarankiškumu. Bus norinčių tapti savarankiškomis, bet dar nepasiekusių pakankamos bendruomenės brandos. Ir bus brandžių bendruomenių, bet vis dar nedrįstančių garsiai pasisakyti, kad gali prisiimti visą atsakomybę. Įtikinėjimas ir bendradarbiavimas – štai vaistai nuo pavojų. Vėl mintin ateina paralelė: kuo džiaugiasi vyresnio amžiaus tėvai – ogi savo suaugusiais savarankiškais vaikais. Taip ir mokyklos savininkui turėtų būti garbė ir pelnytas pripažinimas, jei kuo daugiau jo mokyklų bus savarankiškos. Tai tarsi puikus abipusių produktyvių santykių rezultatas. Tokiose savarankiškai besitvarkančiose mokyklose mokymasis mokiniams ir darbas darbuotojams turėtų tapti tikra švente, nes vyraus pasitikėjimo, kūrybingumo, geranoriškumo, atsakomybės ir atskaitomybės atmosfera. Į tokią mokyklą plūste plūs mokiniai ir mokytojai. Tai skatins keistis kitas mokyklas. Taip prieš daugelį metų gimnazijų judėjimas paskatino keistis kitas mokyklas. Savarankiškumo siekis nesiejamas su didesniu atlygiu, papildomu finansavimu, o siejamas su mokyklos bendruomenės galimybe tvarkytis savarankiškiau nei dabar, turint didesnes saviraiškos galimybes, galimybes laisviau disponuoti mokyklos turtu ir finansais. O pats svarbiausias žmogiškasis veiksnys – visų pirma bendrumo ir brandos pripažinimas, pasitikėjimas ir patikėjimas patiems spręsti problemas, priimti reikiamus sprendimus ir už juos atsakyti.

Kaip dabartinis Švietimo įstatymas tinka naujiems teisės aktams kurti?

Dabartinis Švietimo įstatymas leidžia toliau plėtoti mokyklų savarankiškumą. Tačiau esminis dalykas – skirtingas (individualizuotas) švietimo valdymo subjektų santykis su skirtingo savarankiškumo laipsnio mokyklomis šios redakcijos Švietimo įstatyme nėra numatytas. Kad būtų lengviau suvokti būsimo teisinio reguliavimo kaitos apimtis, išskirtos santykinės pagrindinės sritys, kuriose galėtų plėtotis mokyklų savarankiškumas. Tokios sritys yra penkios (nors buvo galima skirstyti dar smulkiau), ir kiekvienoje iš jų nurodyti vis kiti teisės aktai, kuriuos reikėtų keisti, kad rastųsi geresnės prielaidos didinti mokyklų savarankiškumą. Sunkumų bus, nes tai ne tik švietimo srities, bet ir biudžetinių bei viešųjų įstaigų ar kitų juridinių asmenų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Jiems priklauso ir darbo santykius, finansų, turto valdymą ir disponavimą juo reglamentuojantys teisės aktai.

Prašom pakomentuoti stebėseną kaip procedūrą, didinant mokyklų savarankiškumą.

Stebėsena čia suprantama taip, kaip ji suprantama švietime – nuolatinė švietimo būklės ir kaitos analizė, vertinimas, prognozavimas. Kartu buvo norima pabrėžti, kad nėra reikalo organizuoti ir vykdyti kokius nors specialius tikrinimus, akreditavimus, atestacijas. Siekiama, kad, priimant sprendimą ar formuluojant išvadą dėl mokyklos savarankiškumo laipsnio, būtų remiamasi jau turimais mokyklos savininko duomenimis, jų kaitos tendencijomis.

Viešosios konsultacijos „Dėl projekto „Lyderių laikas“ 1-ajame etape atliktos veiklos „Teisės aktų projektai bei teisinės rekomendacijos“ metu kalbėta, kad norint, jog kelerių metų įdirbis nepradingtų, o būtų naudingas, būtina pasvarstyti apie institucionalizavimus, kurie leistų naujovėms toliau plėtotis. Tačiau naujiems dalykams įteisinti reikia daug laiko. Ar negali nutikti taip, kad visi geri sumanymai praras prasmę laikui bėgant?

Esu optimistas. Mokyklų savarankiškumo didinimo keliu Lietuvos švietimas eina jau seniai, ne pirmi metai. Tai tik naujų perspektyvų įvardijimas. Prisiminkime 1992 m. Lietuvos švietimo koncepciją (beje, šie metai – jos 20-metis). Formaliai nebūdama teisės aktas, ji suvaidino mūsų valstybės švietimo kūrimo darbuose didesnį vaidmenį, nei kuris nors teisės aktas. Tai ir papildomas atsakymas į pirmąjį klausimą apie teisinės aplinkos kūrimą. Teisė lemia daug, bet ne viską. Kartais daug svarbiau bendras siekis, užsidegimas, noras struktūriškai keisti situaciją. Jei tai bus, tai, atsakant Jūsų klausimo žodžiais, „geri sumanymai nepraras prasmės laikui bėgant“.

„Lyderių laikas 2“

+ 9

- 0

Dalintis žinute socialiniuos tinkluose