Įprasta manyti, kad išvykusieji studijuoti į didmiestį ten ir lieka. Taip pat įprasta manyti, kad darbą kaime gali pasirinkti tik tas, kuris jo negavo mieste. Ir dar yra įprasta manyti, kad darbas dėl idėjos ir dėl noro padėti seniai išnyko.

Visas šias įprastas nuomones paneigianti pažintis su jauna studijas Vilniuje baigusia, tačiau į gimtąjį kaimą sugrįžusia dirbti ir kaimo vaikams padėti Vilniaus rajono Paberžės „Verdenės“ vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Marijana PRUSAKAITE-SEMIONOVA.

Darbas kaime – ne praradimas

Universitetą baigėte Vilniuje, tačiau dirbti sugrįžote į gimtąjį mažą miestelį. Dažnai jauni žmonės atvykę į sostinę iš jos nebeišvažiuoja, kodėl Jūs nusprendėte kitaip?

Dirbdama kaimo mokykloje nuskriausta ir negalinti tobulėti tikrai nesijaučiu. Jei man reikia, važiuoju į įvairias konferencijas, mokymus, o gauta informacija sugrįžusi dar pasidalinu su kolegomis ir mokiniais.

Žinoma, kaimo mokykla gabiais ir talentingais vaikais labai girtis negali. Nereikia pamiršti, kad aplinka Vilniaus rajone yra išskirtinė. Dirbdama mokykloje kartais pamirštu, kur aš – vaikai šneka įvairiausiomis kalbomis: lietuvių, lenkų, rusų.

O dirbti čia sugrįžau, nes noriu, kad šitie mano gimtojo kaimo vaikai baigę dvylika klasių ką nors pasiektų, kad jaustų, jog jie nėra pamiršti, jog jiems kažkas nori suteikti pagalbą. Toks yra mano siekis šiame darbe.

O koks jausmas dirbti toje pačioje mokykloje, kurioje dar visai neseniai pati buvote mokinė?

Visada žinojau, kad noriu dirbti rajono mokykloje, darbas mieste manęs niekada nežavėjo. Viliojo jauki ir pažįstama aplinka, mažas kolektyvas. Be to, kaimo mokykloje vaikai yra daug nuoširdesni. Todėl pamaniau, kodėl man nesugrįžus į savo mokyklą?.. Čia jaučiuosi labai sava.

Žinoma, pirmaisiais darbo metais reikėjo adaptuotis, suvokti, kad ankstesni mano mokytojai dabar jau yra mano kolegos. Bet jie mane labai palaikė, bendraujame šiltai, todėl tikrai nejaučiu, kad neseniai čia buvau tik mokinė.

Kaip kolegos į Jus reaguoja: kaip į jauną specialistę, kurią dar reikia pamokyti, ar kaip į neseniai studijas baigusį žmogų, iš kurio galima jiems patiems pasimokyti?

Pirmiausia aš pati esu linkusi paklausyti vyresniųjų, paprašyti jų patarimo, pagalbos. Bet netrukus pastebėjau, kad mano kolegos labai noriai priima naujoves, todėl su ūpu ėmiau jomis dalintis.

Mokėtės, o dabar dirbate toje pačioje mokykloje, todėl labai gerai galite matyti, kaip keičiasi kaimo mokykla. Ką Jūs darote kitaip, nei pati buvote mokoma?

Dabar per pamokas daugiau naujųjų technologijų, modernių dalykų. Mokydama vengiu naudotis vien vadovėliu, pateikti tik teoriją. Stengiuosi mokiniams pateikti užduočių, kurios ugdytų jų kūrybingumą. Pavyzdžiui, jei pagal perskaitytą knygą yra sukurtas filmas, su mokiniais stengiamės jį pažiūrėti, įvertinti, palyginti su knyga. Per literatūros pamokas perskaitę kūrinį mokiniai kitą dieną su dailės mokytoja jį iliustruoja, vėliau rengia parodas. Per pamokas kuriame ir savo eilėraščius. Mano tikslas nėra 45 minutes tiesiog pabūti klasėje – tas laikas mokiniams turi būti naudingas, patrauklus ir įdomus. Įgyvendinu daugumą į galvą atėjusių idėjų, kad tik mokiniams būtų įdomiau.

Kaip manote, kokios naudos mokiniai gauna iš tokių netipiškų pamokų?

Mokiniams įdomu, jie laukia pamokų, džiaugiasi jomis. Jiems tokios pamokos naudingos, labiau įsimenama informacija. Maloniausia, kai po pamokos mokiniai už ją padėkoja. Tada suprantu, kad einu teisingu keliu.

Paskutiniai pinigai – vaiko talentui

Ką nedidelė miestelio mokykla gali pasiūlyti gabiems vaikams? Nors minėjote, kad ten nėra jų daug...

Manau, didžiausias uždavinys tenka mokytojams. Jie turi pastebėti, suprasti, ar vaikas turi gabumų, lyderio savybių. Tikrai yra vaikų, kurie nė nesuvokia, kaip ypatingai jie piešia ar kaip labai gerai dainuoja, turi aktoriaus gabumų. Atsakomybė tenka mokytojams – jie turi padėti šiems vaikams.

Koks mažame miestelyje tėvų požiūris į savo talentingas atžalas? Ar jie investuoja laiko, pinigų, dėmesio į vaikų gabumus?

Mūsų kaime nedarbas yra didžiulė problema, mažai žmonių gali dirbti ir užsidirbti. Be to, daug šeimų yra išsiskyrusios. Todėl finansiniai sunkumai slegia daugelį. Jei, pavyzdžiui, klasėje yra 15 mokinių, tai bent pusės jų šeimos turi finansinių sunkumų.

Bet jei vaikas yra gabus, tėvai iš paskutiniųjų stengiasi padėti, kuo tik išgali. Net jei šeima turi piniginių sunkumų, su dideliu užsidegimu palaiko savo vaiką ir daro viską, kad jis galėtų važiuoti į miestą, ten lankyti būrelius, specialias mokyklas. Net jei dėl to tenka labai skaičiuoti pinigus...

Mokytojo duona įkandama ne kiekvienam

Klausant Jūsų kyla klausimas: ar nėra psichologiškai per sunku jaunam mokytojui dirbti mažoje kaimo mokykloje?

Iš tikrųjų nėra lengva dirbti tokioje aplinkoje, kur, siūlydamas naujovę, iš karto žinai, kad tam bus finansinių trukdžių. Dirbti sunku ir sudėtinga, bet toks jau aš esu žmogus – man iš visos širdies norisi padėti tiems vaikams, padėti savo mokyklai.

Mieste, žinoma, daug kas yra visai kitaip, tačiau čia vaikai yra nuoširdesni ir paprastesni. Tai mane čia ir laiko.

Kaip manote, kodėl daug baigusiųjų pedagogikos studijas pasirenka visai kitą darbą?

Manau, kad tokie žmonės pirmiausia suklydo rinkdamiesi studijas. Galbūt jas pasirinko, nes negalėjo niekur kitur įstoti?.. Dirbti mokykloje, būti su vaikais, juos mokyti, juos jausti, su jais sutarti reikia pašaukimo. Per klaidą pasirinkę pedagogo profesiją, šio darbo tikrai nesugebės daryti gerai. Mokytojo darbui reikia pašaukimo, nes jį dirbti nėra lengva.

„Lyderių laikas 2“

+ 26

- 0

Dalintis žinute socialiniuos tinkluose