Šių dienų pasaulis išgyvena didelę ekonominę krizę. Išeitis iš susidariusios padėties siūlo daugelis – ekonomistai, politikai ir net dvasininkai. Daugelis jų kalba apie trumpalaikę perspektyvą ir nesigilina į tai, kas bus po 5 ar 10 metų. Tačiau ne visi atsisako žvelgti į ateitį. Ugdymo specialistai, o ypač tie, kurie moko lyderystės, skatina atkreipti dėmesį į tai, kad dabartiniai veiksmai lems tai, kokia bus ateitis. Būtent ši tema ir nagrinėjama dviejų lyderystės specialistų pokalbyje. Jo dalyviai – Pasi Sahlberg ir Andy Hargreaves. 

Pirmasis yra lyderystės ugdymo specialistas, dirbantis Europos ugdymo fonde (European Training Foundation). Pasi Sahlberg išsilavinimą gavo Suomijoje, Jyvaskyla universitete. Ten jis apsigynė švietimo mokslų daktaro laipsnį. Antrasis pokalbio dalyvis – Bostono koledže įsikūrusios Lyncho švietimo mokyklos (Lynch School of Education) vienas iš darbuotojų. Andy Hargreaves taip pat yra gerai žinomas pasaulyje knygų apie lyderystę ir kultūros kaitą autorius bei pripažintas lyderystės ugdymo specialistas.

 Pasi Sahlberg (toliau – P. S.): Gyvename įdomiu laikotarpiu. Dažnai tokiu metu ugdymas yra suvokiamas kaip pagalba verslui ir žmonėms įveikti krizę. Kaip švietimo sistemos gali padėti įveikti šių dienų visuotinę ekonominę krizę?

Andy Hargreaves (toliau - A. H.): Pirmiausia tai susiję su investavimu. Ištikus tokio masto ekonominei krizei, kokios daugelyje šalių nebuvo kelis dešimtmečius, kai kurie žmonės sako, kad reikėtų mažinti valstybės išlaidas visų rūšių socialinėms paslaugoms, įskaitant ir švietimą. Jie siūlo apkarpyti arba įšaldyti visus biudžetus. Kiti „didieji guru“ teigia, kad krizė yra būtent tas metas, kai investicijas į švietimą reikia didinti, nes jis, šiaip ar taip, kuria ateities kartas. Švietimui skirti pinigai prarandami arba iššvaistomi tik tada, kai rezultatai nėra veiksmingi, bet jei švietimas yra efektyvus, pinigai iš tikrųjų tampa ekonomine investicija į potencialius įgūdžius, ateities gerovės augimą ir visuomenės stabilumą. Mes bent jau turėtume išlaikyti esamas investicijas ir, tiesą sakant, kai kuriais atvejais jas didinti. Bet aš paklausčiau, ar mes investuojame tik į tai, ką jau darome? Atsakyčiau, kad nemaža švietimo sistemų dalis, įskaitant ir labiausiai išsivysčiusių šalių, daugelis mokymo ir mokymosi formų bei ugdymo programų nėra labai veiksmingos kuriant tokią ateitį, kuri užtikrintų mūsų klestėjimą.

P. S.: Kokie yra esminiai dalykai, kurių trūksta jūsų minimoms ugdymo programoms ir mokykloms?

A. H.: Manau, daugeliu atvejų įtaką mums daro tradicijos. Priklausome „gamyklos tipo“ švietimo sistemai, kuri buvo sukurta viduramžiais kariuomenės, religijos bei pramonės tikslams ir gyvavo iki XIX amžiaus. Pagal šią sistemą vienas mokytojas ir viena klasė dirba atskirti nuo kitų, to paties amžiaus mokinių grupė mokosi pagal daugmaž standartizuotą ugdymo programą, derinamą su individualiu darbu ir kartais su darbu mažose grupėse. Pastaraisiais dešimtmečiais tokia sistema buvo kritikuojama, bet paradoksalu tai, kad tarptautiniu mastu pradėta lyginti įvairių valstybių mokymosi pasiekimus, daugelis šalių pradėjo siekti aukščiausio lygio mokymosi rezultatų – norėjo tapti „geriausia klase“. Gerai, jei „geriausios klasės“ sistema yra pažangi ir kūrybiška, leidžianti prisitaikyti prie nepastovios ir sunkiai prognozuojamos situacijos. Dabartinė sistema – tai tradicijų ir nostalgijos mišinys, devintojo ir dešimtojo dešimtmečių švietimo idėja.

P. S.: Jūs daug kalbate apie kai kurių žmonių vadinamąsias pramoninio amžiaus mokyklas. Prieš penkerius metus išleidote populiarią knygą „Mokymas žinių visuomenei“. Kuo, jūsų akimis, mokymas žinių visuomenės mokyklose skiriasi nuo pramoninio amžiaus mokyklų?

A. H.: Žvelgiant iš mokymo, įgūdžių formavimo ir žinių ugdymo konkurencingumo perspektyvos, gebėjimų, kuriuos norime išugdyti, šaltinis yra vadinamieji XXI amžiaus įgūdžiai – sugebėjimas kurti idėjas, taikyti jas iškilus iki tol nežinotoms problemoms, užslėptas žinias padaryti atviromis, jomis dalintis ir keistis, kad jos neliktų vien kokių nors departamentų ar kitų organizacijų skyriuose. Svarbu suformuoti įgūdžius ir gebėjimus, kurie suteiktų galimybę žmonėms prieiti prie šių žinių ir įgyti jas greitai.

P. S.: Kaip jūs to mokote ir kaip mes galime šito išmokti?

A. H.: Paradoksalu, bet konkurencingai visuomenei nereikia konkurencingų mokyklų. Tėvai paprastai tikisi, kad mokymo įstaigos – tai senų gerų laikų mokyklos, kurias jie prisimena iš vaikystės. Kai mokyklos pradeda tarpusavyje konkuruoti, standartizuotų žinių samplaika ir tėvų nostalgija dėl to, ką, be jokios abejonės, jie praranda, tiesą sakant, sustiprina tradicines mokyklas. Tačiau taip patenkinti žinių ekonomikos poreikių neįmanoma. Iš mokyklos reikalaujama daugiau lankstumo, mokytojų diskretiškumo, supratimo, kad yra įvairių būdų tapti puikiu mokytoju, dalijimosi patirtimi profesinėse savo bei kitų mokyklų bendruomenėse. Kai atsiranda draugiška konkurencija tarp mokytojų, jie vienas kitą skatina dalyvauti varžytuvėse, kuriose nėra laimėjusių ar pralaimėjusių. Kapitalizmo sistemai reikia kompensuojančios jėgos, pasiruošimo, kompetencijos – to, kas suburtų žmones, sukurtų stabilias bendruomenes, paremtas teisingumo principais.

P. S.: Savo knygose jūs taip pat minite švietimo formuojamus didesnio kūrybiškumo ir naujovių siekimo poreikius. Kaip tikriausiai žinote, 2009-ieji yra Europos kūrybiškumo ir naujovių metai. Tai iššūkis daugeliui pedagogų ir švietimo strategų. Ar yra sukurta kokių nors būdų, kaip vykdomos švietimo reformos galėtų pritaikyti kūrybiškumą ir naujoves?

A. H.: Mano manymu, nuostabu, kad 2009-ieji yra kūrybiškumo ir naujovių metai, bet tai neturėtų trukti tik metus. O kaip bus kitąmet? Gal tai bus ištvermingumo ir aukojimo metai? Gerai, kad tokiu būdu atkreipiamas mūsų dėmesys, bet mes tą dėmesį turėtume išlaikyti nuolat. Manau, kad vienas iš svarbiausių dalykų, ką galime padaryti, – tai sužinoti apie tautas, pasiekusias aukštų rezultatų dirbant vaikų labui ne tik savo šalies viduje, bet ir už jos ribų. Aukščiausio lygio privataus sektoriaus partnerystė rodo, kad vienas iš geriausių pavyzdžių yra Suomija.

Interviu originalą galite rasti čia.

+ 26

- 4

Dalintis žinute socialiniuos tinkluose