Šiame Davido J. Nicolo (Stratklaido (angl. Strathclyde) universitetas, Jungtinė Karalystė) ir Debros Macfarlane-DIck (Glazgo (angl. Glasgow) universitetas, Jungtinė Karalystė) straipsnyje „Formuojantysis vertinimas ir savireguliacinis mokymasis: modelis ir septyni grįžtamojo ryšio gerosios praktikos principai“ (angl. Formative assessment and self-regulated learning: a model and seven principles of good feedback practice)  iš naujo moksliškai grindžiami ir aiškinami formuojantysis vertinimas ir grįžtamasis ryšys, siekiant parodyti, kaip šie procesai gali padėti besimokantiesiems kontroliuoti savo pačių mokymąsi, t.y. išsiugdyti savireguliacinio mokymosi gebėjimus.

Nauja mokslinių tyrimų šioje srityje interpretacija taikoma septyniems grįžtamojo ryšio gerosios praktikos atvejams, padedantiems savireguliaciniam procesui, identifikuoti.

Remiantis D. R. Sadlerio samprata, straipsnio įžangoje aptariamas straipsnio objektas – formuojantysis vertinimas ir grįžtamasis ryšys.  Nors mokslinių tyrimų rezultatai rodo, jog besimokantieji gali išugdyti geresnį savireguliacinio mokymosi gebėjimą, nėra pakankamai ištirta, kaip išmokti pagerinti savireguliacijai ugdyti padedantį grįžtamąjį ryšį. Todėl , autorių teigimu, šiuo straipsniu bandoma užpildyti susidariusią spragą, pasiūlant septynis gerosios grįžtamojo ryšio praktikos, susijusios su savireguliacijos ugdymu,  principus.

Toliau straipsnyje išdėstomas loginis pagrindas, kodėl reikia iš naujo apmąstyti formuojantįjį vertinimą ir grįžtamąjį ryšį. Kaip teigia autoriai, per pastaruosius du dešimtmečius pakito akcentas tame, kaip mokytojai (dėstytojai) aiškina studentų mokymąsi. Užuot apibūdinę kaip paprastą įgūdžių įgijimo procesą, grindžiamą mokytojo (dėstytojo) žinių perteikimu, dabar mokymąsi plačiau suvokia kaip procesą, per kurį studentai aktyviai kaupia žinias ir ugdo gebėjimus. Pagrindę tokio akcento perkėlimą mokslininkų (D. Boud, 2000; R. Ivanic et al., 2000; C. Dweck, 1999; T. Garcia, 1995) keturių darytų prielaidų pagrįstumu, straipsnio autoriai teigia, kad vienas iš būtų iš naujo vertinti šį klausimą yra iš naujo ištirti grįžtamojo ryšio ir tai, kas jį daro (t.y. mokytojas (dėstytojas), kolega ar pats asmuo), turint omenyje jo veiksmingumą padedant mokytis, pobūdį.

Kitame straipsnio skyriuje pateikiamas koncepcinis formuojančiojo vertinimo ir grįžtamojo ryšio modelis, kurio dėmesio centre – besimokančiajam būdingi savireguliacijos procesai. Pagrindinis argumentas yra tas, kad besimokantieji jau vertina savo pačių darbą ir generuoja savo grįžtamąjį ryšį, taip pat teigiama, jog šiuo gebėjimu turėtų būti grindžiamas mokymosi aukštojoje mokykloje procesas. Šiame straipsnyje aprašytas koncepcinis savireguliacijos modelis grindžiamas ankstesniu D. L. Butler ir P. H. Winne moksliniu darbu, kurių straipsnis „Feedback and self-regulated learning: a theoretical synthesis“ (1995, Review of Educational Research, 65(3), 245-281) yra vienas iš kelių darbų, pateikiančių teorinę mąstymo apie grįžtamąjį ryšį ir savireguliaciją sintezę.

Pristatę koncepcinį modelį, pagrįstą straipsnio tikslą atitinkančiu P. R. Pintrich ir A. Zusho savireguliacijos apibrėžimu tuo, kad jis taikomas ne tik supratimui, bet ir motyvaciniams įsitikinimams bei atviram elgesiui („Savireguliacinis mokymasis yra aktyvus konstruktyvusis procesas, kuriuo besimokantieji nustato savo mokymosi tikslus ir tikrina, reguliuoja bei kontroliuoja savo supratimą, motyvaciją ir elgesį, valdomą ir varžomą savo tikslų bei kontekstinių aplinkos bruožų“), bei pavaizdavę jį dar ir grafiniu būdu, paskesniame straipsnio skyriuje autoriai apžvelgia svarbius kai kurių mokslininkų (P. Black ir D. William, J. A. Hattie, T. J. Crooks, D. Boud, M. Yorke, D. R. Sadler ir kt.) teorinių ir empirinių (P. R. Pintrich, B. J. Zimmerman, D. H. Schunk, A. Zusho) tyrimų įrodymus, patvirtinančius, jog veiksmingas grįžtamasis ryšys yra mokymosi pasiekimų priežastis.

Toliau, tam skirtuose atskiruose straipsnio skyriuose, remdamiesi savireguliacijos modeliu ir moksline literatūra apie formuojantįjį vertinimą, Davidas J. Nicolas ir Debra Macfarlane-Dick siūlo septynis gerosios grįžtamojo ryšio praktikos principus, kurie:

1.    padeda išsiaiškinti, kas yra gera veikla (tikslai, kriterijai, tikėtini standartai);
2.    padeda tobulinti įsivertinimą (refleksiją) mokymosi procese;
3.    teikia besimokantiesiems kokybišką informaciją apie jų mokymąsi;
4.    skatina dialogą apie mokymąsi su mokytojais (dėstytojais) ir kolegomis;
5.    padeda formuoti teigiamas motyvacines nuostatas ir savivertę;
6.    suteikia galimybių panaikinti atotrūkį tarp dabartinės ir pageidaujamos veiklos rezultatų;
7.    suteikia informaciją mokytojams (dėstytojams), kuria jie gali pasinaudoti planuodami mokymo procesą.

Straipsnio privalumai: pirma, pristatytasis modelis pateikia nuoseklų edukacinį logišką paaiškinimą, kuriuo remiantis apibendrinamos kai kurios skirtingos formuojančiojo vertinimo ir grįžtamojo ryšio mokslinių tyrimų išvados; antra, modelis ir septyni principai yra siūlomi kaip papildomos priemonės, kuriomis gali naudotis mokytojai (dėstytojai), apmąstydami savo grįžtamojo ryšio procedūrų kūrimą ir vertinimą. Šiame kontekste, aprašę kiekvieną principą, straipsnio autoriai identifikuoja kai kurias susijusias grįžtamojo ryšio strategijos rūšis, kurias mokytojai (dėstytojai) gali nesunkiai pritaikyti praktikoje.

Išsamiai išsiaiškinti, kas yra formuojantysis vertinimas, kaip veikia savireguliacinis mokymasis ir kokie yra septyni grįžtamojo ryšio gerosios praktikos principai, galite žemiau pateikiamame straipsnyje anglų kalba.

Formative assessment and self-regulated learning.pdf

[ ]

122 Kb

+ 8

- 0

Dalintis žinute socialiniuos tinkluose