Lyderio biblioteka Straipsniai Rekomenduojami Darius Kuolys. Mokykla ir laisvÄ—
Laisvė - sunkiai virškinamas maistas
1771-aisiais Lietuvos Didžiosios KunigaikÅ¡tystÄ—s virtuvininkas Mykolas Vielhorskis paklausÄ— Jeano Jacques'o Rousseau, kaip lietuvių ir lenkų valstybÄ— turÄ—tų toliau tvarkytis. Ä® šį klausimÄ… atsakydamas Rousseau paraÅ¡Ä— „Svarstymus apie Lenkijos valdžią“, kuriuose teigÄ—: „LaisvÄ— - sunkiai virÅ¡kinamas maistas, jai reikia labai stipraus skrandžio. Jokiuosi iÅ¡ suniekÅ¡Ä—jusių tautų, kurios drįsta kalbÄ—ti apie laisvÄ™, nors jos nesuvokia. Vergo Å¡irdis turÄ—damos įsivaizduoja, jog pakanka maiÅ¡tauti, kad bÅ«tum laisvas. [...] O iÅ¡didi ir Å¡venta laisve! Jei tie vargÅ¡ai tave pažintų, jie jaustų, kiek tavo įstatymas yra rÅ«stesnis už sunkų tironų jungÄ…, jie iÅ¡sigÄ…stų tavÄ™s Å¡imtÄ… kartų labiau negu nelaisvÄ—s. Su siaubu bÄ—gtų nuo tavÄ™s kaip nuo sunkaus vežimo, galinÄio juos sutraiÅ¡kyti“.
TaÄiau, pasak Rousseau, skirtingai nei kitos tautos, lietuviai su lenkais dar yra iÅ¡saugojÄ™ gyvÄ… laisvos respublikos, suverenios tautos sampratÄ…, kuria ir turÄ—tų remtis. Svarbiausia esÄ… visus tautos luomus, ne tik bajorus, bet ir miestieÄius bei valstieÄius, ugdyti pajÄ—gius laisvei, iÅ¡mokyti juos gyventi bendrais reikalais, rÅ«pintis savo respublika.
Taigi Rousseau gerokai anksÄiau nei XX amžiaus psichologai ir filosofai prakalbo apie laisvÄ—s naÅ¡tÄ…, kuri ne visiems žmonÄ—ms ir ne visoms visuomenÄ—ms gali bÅ«ti pakeliama, kurios baimÄ— gali tapti tvirÄiausia totalitarinių ar nomenklatÅ«rinių politinių režimų atrama. Ä®sidÄ—mÄ—tina, jog Abiejų Tautų Respublikai skirti Rousseau žodžiai to meto pasaulyje buvo skirtingai suvokti. Dalis lietuvių bajorų, jais remdamasi, siekÄ— aktyviais respublikos pilieÄiais paversti visus kraÅ¡to gyventojus. Tuo tarpu PrancÅ«zijos revoliucijos iÅ¡gÄ…sdinta Rusijos imperatorÄ— Kotryna II Å¡iuos filosofo žodžius citavo savo draugams ir aiÅ¡kino, kodÄ—l ji negalinti suteikti rusams laisvÄ—s: mat Å¡i juos pražudytų.
Kaip į laisvÄ—s iÅ¡Å¡Å«kį mÄ—giname atsakyti mes Å¡iandien, 20-aisiais nepriklausomybÄ—s metais? Lietuvių bajorų ar Kotrynos II mÄ…stymo bÅ«du ir veiksena sekame? Ar mÅ«sų politikų, pareigÅ«nų, slaptųjų tarnybų, net dalies žiniasklaidos elgesys nÄ—ra dažniau grindžiamas Rusijos imperatorÄ—s įsitikinimu, jog laisvÄ— – per sunkus maistas tautos skrandžiui, jog laisvÄ™ reikia riboti, siaurinti, striukinti? Juk net nemaža dalis Å¡vietimo politikos sprendimų pastaruoju metu grindžiama laisvÄ—s baime. Å iÄ… baimÄ™ skatina ir kitas Å¡iandieninei Lietuvai bÅ«dingas atsakas į laisvÄ—s iÅ¡Å¡Å«kį – atsipalaidavimas nuo visų politinÄ—s bendruomenÄ—s ryÅ¡ių, įsipareigojimų, moralinių sutarÄių, įstatymų ir kitų civilizuotam gyvenimui reikalingų riboženklių.
Mokykla atskirta nuo valstybÄ—s
DaktarÄ— MeilÄ— LukÅ¡ienÄ— jau pirmaisiais nepriklausomybÄ—s metais mums priminÄ—, jog laisvÄ— – sunki naÅ¡ta, reikalaujanti kruopÅ¡taus pasirengimo ir didelÄ—s atsakomybÄ—s. Ji siÅ«lÄ— ApÅ¡vietos Lietuvoje rastÄ… atsakymÄ… į laisvÄ—s klausimÄ…: visuomenÄ™, žmogų laisvei reikia kryptingai ugdyti, auginti. 1991 m. raÅ¡ytame tekste teigÄ—: Å¡vietimo sistema “privalo padÄ—ti žmogui atgauti savo žmogiÅ¡kÄ…jį orumÄ…, atskleisti jam keliÄ…, kuriuo eidamas pajÄ—gtų formuotis laisvei, vadinasi, didžiausiai atsakomybei prieÅ¡ save ir VisatÄ…-AbsoliutÄ…, gebÄ—tų kurti laisvÄ… visuomenÄ™ ir laisvÄ… valstybÄ™, t. y. tokiÄ…, kad ji bÅ«tų Žmogaus ir jo kultÅ«ros buveinÄ—. Tokiam idealui siekti reikia kitokio nei ligi Å¡iol matymo, kitokio mÄ…stymo“. 1992-aisiais daktarÄ— vÄ—l pabrėžė “mokyklos istorinį vaidmenį“ – „padÄ—ti laisvÄ—ti visai tautai ir valstybei“. Pasak jos, „laisvÄ— - tai veikti jauÄiant didžiausiÄ… atsakomybÄ™ prieÅ¡ savo sąžinÄ™ ir mÅ«sų paÄių kuriamÄ… valstybÄ™ ir tautÄ….“ Taigi pirmaisiais atkurtos Lietuvos Respublikos metais M. LukÅ¡ienÄ— iÅ¡kÄ—lÄ— esminį, egzistencinį mokyklos ir laisvos valstybÄ—s ryšį: be sÄ…moningų ir nuoseklių mokyklos pastangų ugdyti laisvÄ… politinÄ™ bendruomenÄ™ toji bendruomenÄ— neatsiras, laisva valstybÄ— neiÅ¡liks.
Tiesa, iki nepriklausomybės paskelbimo daktarė laikėsi požiūrio, labiau būdingo Vokietijos kultūrininkams Veimaro Respublikoje: mokykla pirmiausiai turinti „tarnauti ne valstybei, o žmonėms“. Sovietinės okupacijos sąlygomis tai buvo išmintingas kultūrinės autonomijos siekis, teisingos pastangos atriboti kuriamą tautinę mokyklą nuo tautai svetimos imperinės valstybės. Deja, šia nuostata mūsų kultūrininkai ir politikai dažnai iki šiol tebesiremia, nors tautos gyvenimo sąlygos iš esmės pasikeitė.
Tuo tarpu M. Lukšienė laisvo krašto mokyklai išsyk kėlė ne tik kultūrinius, bet ir politinius uždavinius: mokykla privalanti būti atvira Lietuvos valstybei, ugdanti valstybę kaip laisvą politinę bendruomenę. Šitokio strateginio siekio dabartinei mūsų švietimo politikai, visų lygių mūsų mokykloms labai stinga.
Jungti Å¡vietimÄ… su valstybe
Kažkada atnaujinant švietimo strategiją teko diskutuoti su politikais, kurie nesutiko su mintimi, jog laisvė lieka vienas didžiausių mūsų visuomenės ir jos švietimo iššūkių. Stebėtasi: kaip laisvė gali būti iššūkis? Argi ji nėra tautos laimėta savaiminė gėrybė? Šiandien atrodo, kad į laisvės, politinės laisvės, iššūkį iki šiol nesame pasirengę švietimo priemonėmis deramai atsakyti.
MÅ«sų mokykla atitolo nuo valstybÄ—s. UžsivÄ—rÄ— nuo valstybÄ—s. MÅ«sų valstybÄ— užsisklendÄ— nuo pilieÄių. UžsisklendÄ— ir nuo mokyklos. Jei iÅ¡ties globalizacijos sÄ…lygomis norime turÄ—ti „globaliÄ… tautos iÅ¡likimo programą“, kuriÄ… rengti ragino M. LukÅ¡ienÄ—, strateguodami Å¡vietimo darbus privalÄ—tume rinktis keliÄ…, jungiantį Å¡vietimÄ… su valstybe, su politine bendruomene, atveriantį valstybÄ™ mokyklai.
KÄ… turiu galvoje Å¡itai sakydamas? SenÄ… Rousseau duotÄ… patarimÄ…: visos Å¡vietimo pastangos ugdyti laisvÄ… tautÄ… bus bergždžios, jeigu nebus deramai sutvarkytas paÄios valstybÄ—s gyvenimas. Jeigu laisvai tautai svarbÅ«s moraliniai idealai nebus gerbiami paÄios visuomenÄ—s, politinÄ—s bendruomenÄ—s, jei jie nebus principingai vieÅ¡ajame gyvenime ginami. Jei valstybÄ— ir visuomenÄ— žmogų vertins ne pagal jo gebÄ—jimus, moralines nuostatas, įsipareigojimus bendram gÄ—riui, bet pagal jo turtÄ… ir galiÄ…, Å¡vietimo pastangos kurti respublikÄ… liks tuÅ¡Äios.
Šizofreniškas būvis
Kaip ugdyti kraÅ¡tui iÅ¡tikimus pilieÄius, jei valstybÄ—je leidžiama įsigalÄ—ti korupcijai, žeminti žmogaus orumÄ…, paminti asmens teises ir laisves.
Å izofreniÅ¡kas bÅ«vis, kai vaikas mokykloje mokomas demokratijos ir pilietiÅ¡kumo pagrindų, o už mokyklos lango mato labai iÅ¡kreiptus demokratinius santykius, pakerta dabartinÄ™ mÅ«sų edukacinÄ™ programÄ…. Mes nesÄ…moningai ugdome jaunimÄ… emigracijai. Gyvenimui ten, kur mÅ«sų mokykloje ugdomi idealai su politine tikrove sutampa sklandžiau ir geriau nei Lietuvoje. TodÄ—l labai svarbu esamÄ… edukacinÄ™ programÄ… peržiÅ«rÄ—ti, nuosekliau pritaikyti jÄ… pokomunistinio, pokolonijinio mÅ«sų kraÅ¡to reikmÄ—ms. MÅ«sų mokyklai nepakanka Danijos ar Airijos mokyklos pastangų perteikti jaunimui demokratinÄ—s santvarkos principus ir padÄ—ti jam prie veikianÄios santvarkos prisitaikyti. Lietuvos jaunimas turÄ—tų bÅ«ti mokomas už demokratijÄ…, už įstatymo virÅ¡enybÄ™ grumtis, savo kraÅ¡to santvarkÄ… tobulinti.
Mūsų mokyklai būtinas kritiškas atvirumas valstybei. Greta ištikimybės savai politinei bendruomenei, savai kultūrai, savam kraštui, labai svarbu ugdyti jaunų žmonių pilietinę drąsą, ryžtą laisvės, solidarumo ir bendrojo gėrio idealus ginti Lietuvos gyvenime.
Per nepriklausomybės metus mes nepakankamai kalbėjome jaunajai kartai apie laisvos pilietinės bendruomenės pamatus: apie ištikimybę, lojalumą, draugystę, solidarumą. Per menkai šie pagrindai pabrėžiami mūsų programose ir mokymo priemonėse. Puiku, kad juos deramai išryškino Leonidas Donskis naujame pilietiškumo vadovėlyje.
MÅ«sų vaikai negali pamirÅ¡ti, jog be lojalumo, be iÅ¡tikimybÄ—s savo tÄ—vynei, savo tautai, be pilieÄių draugystÄ—s ir solidarumo, be įsipareigojimų vieÅ¡iesiems reikalams bendras gyvenimas nÄ—ra įmanomas.
Reikia respublikoniško laisvės supratimo
Labai svarbu, kokiÄ… laisvÄ—s sampratÄ… mokykloje ir visuomenÄ—je skleisime, kokia laisvÄ—s samprata Å¡vietime ir valstybÄ—je remsimÄ—s.
Ä® laisvÄ™ Å¡iandien paprastai žvelgiame iÅ¡ liberalių pozicijų: bÅ«ti laisvam reiÅ¡kia bÅ«ti nepriklausomam nuo valdžios ir kitų kiÅ¡imosi į mano privatų gyvenimÄ…. Tai iÅ¡ties pamatinÄ— asmens teisÄ—. TaÄiau jos nepakanka laisvos respublikos žmogui. Dar XVI amžiuje spausdindamas TreÄiÄ…jį Lietuvos StatutÄ… Leonas Sapiega lietuviams aiÅ¡kino: mes savo laisve prieÅ¡ kitas tautas didžiuojamÄ—s, nes ne tik turime teisÄ™ į gerÄ… vardÄ…, sveikatÄ…, nuosavybÄ™, bet ir patys laisvai sau įstatymus leidžiamÄ—s, patys nusistatome savo Å¡alies tvarkÄ…. Taip Sapiega pabrėžė respublikoniÅ¡kÄ…, politinÄ™ asmens laisvÄ™, bÅ«tinÄ… iÅ¡ties laisvų pilieÄių sÄ…jungai. Tai suvokimas, jog esu laisvas tik tada, kai dalyvauju priimant visai bendruomenei ir man kaip bendruomenÄ—s nariui svarbius sprendimus, kai kartu su kitais tariuosi dÄ—l vieÅ¡osios gerovÄ—s. Jei esu nuÅ¡alintas nuo sprendimų priÄ—mimo, netenku savo, kaip respublikos nario, laisvÄ—s. Ar Å¡iÄ… respublikoniÅ¡kÄ… laisvÄ—s sampratÄ… Å¡iandien pakankamai giname vieÅ¡ojoje erdvÄ—je? Ar jÄ… bent kiek nuosekliau perduodame mokykloje? Vargu. TaÄiau atsisakÄ™ respublikoniÅ¡kos laisvÄ—s mes ir toliau liksime priklausomybÄ—s bÅ«vyje, kurį dar sovietmeÄiu taikliai nusakÄ— Justinas MarcinkeviÄius:
Čia nieko mūsų nėra,
O viskas – mūsų vardu.
BespalvÄ— laiko skara
Kaip kaukė ant mūsų veidų.
Å iandien nuÅ¡alinimas ir nusiÅ¡alinimas nuo bendrų reikalų, nuo jų sprendimo, regis, nemažą dalį Lietuvos gyventojų tenkina. Ar turÄ—tų tenkinti ir Lietuvos jaunuomenÄ™? Ar neiÅ¡ugdÄ™ jaunimo, pajÄ—gaus respublikoniÅ¡kai laisvei, galime tikÄ—tis ilgaamžės Lietuvos Respublikos? DemokratinÄ— visuomenÄ— nÄ—ra tik laisvos rinkos principais pagrįsta vartotojų visuomenÄ—. Demokratija nÄ—ra palaida bala. Tai mÅ«sų paÄių kuriama ir saugoma tvarka. Be asmens įsipareigojimo Å¡iai tvarkai, be griežto bendrų teisyklių laikymosi, be pagarbos įstatymui, be įstatymo virÅ¡enybÄ—s, laisva bendruomenÄ— griÅ«va. “Jei norime bÅ«ti laisvi, turime tapti įstatymo vergais“,- Å¡iÄ… Cicerono iÅ¡tarmÄ™ primindavo vienas kitam senovÄ—s lietuviai. Ar pakankamai pabrėžiame laisvÄ—s ir įstatymo jungtį dabarties visuomenÄ—je, Å¡iandienos mokykloje?
Laisvo gyvenimo praktikos
Be laisvÄ—s supratimo, labai svarbios yra demokratinio gyvenimo praktikos. RaÅ¡ydama bendrÄ…sias progrmas, M.LukÅ¡ienÄ— bÅ«tent joms skyrÄ— ypatingÄ… dÄ—mesį. Mat buvo įsitikinusi, kad vien teorinÄ—s žinios nesuteiks jaunimui demokratinÄ—s gyvensenos pagrindų. Ji ragino rÅ«pintis ne tik ir ne tiek mokymo dalykų turiniu, bet vaiko gyvenimu mokykloje, laisvos bendruomenÄ—s santykiais mokykloje. IÅ¡ esmÄ—s tai bÅ«tų politikos, kaip viešųjų reikalų tvarkymo, kaip moralinÄ—s visuomeninÄ—s tvarkos kÅ«rimo, sugrąžinimas į mokyklÄ…. Mokykla turinti bÅ«ti savaraniÅ¡ka bendruomene, mažąja respublika, pasižyminÄia tiek kÅ«rybine, tiek finansine laisve. Ji turÄ—tų pati kurtis bendro gyvenimo taisykles, mokytis jas gerbti, joms įsipareigoti, pagal jas gyventi ir jas tobulinti. BÅ«tent dalyvaudami mokyklos respublikos gyvenime, tÄ… gyvenimÄ… patys kurdami, mÅ«sų jaunuoliai ir jaunuolÄ—s taps pajÄ—gÅ«s prisiimti atsakomybÄ™ už bendruomenÄ—s gerovÄ™, taps pajÄ—gÅ«s laisvei.
Beje, kadaise eita į mokyklos savarankiškumą kur kas nuosekliau negu po 20-ies nepriklausomybės metų. Šiandien universitetų savarankiškumą striukiname, tada bendrojo lavinimo mokyklų savarankiškumą plėtėm.
Pamestas nacionalinis naratyvas
Laisvos bendruomenÄ—s ugdymui nuosekliau galÄ—tų talkinti kraÅ¡to tradicija, jÄ… gaivinantis ir perduodantis tautos pasakojimas – nacionalinis naratyvas. Deja, iki galo taip ir neatkurtas, jis Å¡iandien vis labiau nyksta iÅ¡ mÅ«sų mokymo programų ir vadovÄ—lių. Mes pametame tautinį naratyvÄ…, riÅ¡lų pasakojimÄ… apie tai, kas mes buvome, esame ir kuo mes norime bÅ«ti. Pametame jungtis dÄ—l atskirų tekstų fragmentų, epizodų, motyvų, detalių, datų. Mokykloje stokojame vertybių, idÄ—jų, vaizdinių prisodrinto tautos pasakojimo, kuris telktų mus į bendruomenÄ™, žymÄ—tų bendruomenÄ—s kelio gaires. Beje, prarastas senosios Lietuvos pasakojimas buvo pasakojimas apie laisvÄ™. To pasakojimo imperatyvas ne vienÄ… amžių lÄ—mÄ— Lietuvos visuomenÄ—s vieÅ¡Ä…jÄ… elgsenÄ… ir apsiprendimus. Pajaustas ir atgaivintas Å¡iandien jis padÄ—tų mÅ«sų jaunuomenei tvirÄiau ir savarankiÅ¡kiau gyventi dabarties pasaulyje.
Taigi toliau strateguodami savąjį švietimą turėtume grįžti prie iki galo neįgyvendintų Meilės Lukšienės idėjų. Turėtume nepamiršti istorinės Lietuvos mokyklos paskirties – ugdyti laisvą žmogų, laisvą tautą, laisvą valstybę.
Pranešimas skaitytas Meilės Lukšienės skaitymuose
"Dialogas"
Â
+ 29 - 2 Dalintis žinute socialiniuos tinkluose
Palaikykite mus!
„Lyderių laiko“ naujienlaiškis
Teisininko konsultacija
Rašykite mums
Mielieji, labai vertiname Jūsų nuomonę ir pasiūlymus. Pasidalinkite jais su mumis.
ValstybinÄ— Å¡vietimo strategija
Tarptautinis bendradarbiavimas
Nuotraukų albumas
Å vietimo naujienos
- Naujame interneto portale studentai gali susirasti praktikos vietÄ…
- Pavasario „Jamam“ nuolaidų dienoje apsilankÄ— 219 tÅ«kstanÄių pirkÄ—jų
- Kūrybinių industrijų studentai: ryšių su savo srities atstovais ieškome patys
- Baltijos šalyse vyriausi naujų būsto paskolų gavėjai gyvena Latvijoje
- Lietuvių mokiniai pirmą kartą iškovojo auksą tarptautinėje filosofijos olimpiadoje
- Mokantys už mokslÄ… studentai sukÄiauja tiek pat, kiek nemokantys
Siūlome aplankyti
