Profesionalius sportininkus ir muzikus ugdome nuo mažens. Kas pasirūpins jaunaisiais mokslininkais ir verslininkais?

Kas būtų nutikę, jei vaikystėje treneriai būtų neskyrę ypatingo dėmesio Arvydui Saboniui? Kuo galėtume didžiuotis, jei sporto pasaulyje būtų daugiausia rūpinamasi, kaip išmokyti žaisti krepšinį Petrą Petraitį, kuris niekada nepataikydavo į krepšį? Netgi tokie klausimai skamba absurdiškai. Tačiau Lietuvoje būtent tokia yra gabiausių jaunųjų matematikų, fizikų, biologų, chemikų padėtis.

Klasėje jie pirmieji atlieka užduotis ir ne visada paprašo mokytojo sudėtingesnių. Vieni nebeturi motyvacijos ir aptingsta, kiti bijo išsišokti – tuoj bus prilipdyta neatplėšiama „moksliuko“ etiketė. Klausimus mokytojams jie uždavinėja atsargiai – veikiausiai vis tiek nesulauks atsakymo, o į mokytojo klausimus vengia atsakyti pirmieji – tuomet nebūtų ką veikti klasės draugams.

„Dažnai kalbame apie talentus. Tačiau talentingas žmogus neatsiranda iš kažkur. Paanalizavę jo istoriją, visada rasime kelis talentingus mokytojus“,– kalba gėlėta suknele pasipuošusi Lina Danienė. Jos ranka retsykiais paglosto apvalų pilvą. Rugpjūtį į pasaulį ateis jos kūdikis, tačiau liepos pradžioje ji rūpinasi kitų vaikais. Nacionalinė moksleivių akademija (NMA) – vieta, kurioje moksleiviai ir dėstytojai vienas kitą vadina vardais ir kreipiasi „Tu“. Tai – projektas, kuriam Lina negaili jėgų.

„Čia visi savi“

Paulius Urbonas labai norėjo mokytis ekonomikos. NMA sistema, kurioje moksleiviai suskirstyti į sekcijas – chemijos, biochemijos, ekonomikos, filologijos, informatikos, matematikos, muzikos, jam labai tiko. „Manau, tai skatina žmones nuo žemesniųjų klasių rinktis, ko jie gyvenime nori. Yra stiprių informatikų, kurie nemoka lietuvių kalbos, ir stiprių filologų, kurie nemoka matematikos. Jei pasirenki vieną dalyką ir į jį giliniesi, tai gali duoti didžiulių rezultatų“. Šiaulių Didždvario mokyklos moksleiviui buvo penkiolika, kai jis, kupinas įspūdžių, grįžo iš NMA pirmos sesijos. Jis pirmąsyk atsidūrė vietoje, kur susirenka tiek daug įdomių, savo sričiai atsidavusių žmonių.

Suaugusieji kalbėtų apie sustiprėjusią motyvaciją. Jaunuolių kalba – paprastesnė. Akademijos vadovė Lina aiškina – frazės „Čia visi savi“, „Čia faina chebra“, „Čia labai įdomu“, „Dėstytojai čia protingi“ reiškia ne tik džiaugsmą dėl smagiai praleisto laiko. „Smegenis galima palyginti su kempine. Vidutinio vaiko kempinėlei užtenka įspūdžių ir žinių, o gabiam vaikui tiek negana, nes talpos yra daugiau. Todėl mokykloje jie gali pradėti nuobodžiauti ir gali būti labai nemotyvuoti mokiniai“. Buvimas tarp tų, kuriems mokslas yra didžiulė vertybė, skatina smalsauti ir gilintis į pasirinktą sritį.

„Man labai patiko, žiauriai,– vien tik klausantis melodingo Kristinos Annamukhamedovos balso, galima suprasti, jog ji plačiai šypsosi.– Paskaitos viena už kitą įdomesnės. Supranti, kiek daug nežinai“. Garbanota juodaplaukė yra iš „muzikiukų“ grupės. Specializuotose mokyklose muzikuojančių moksleivių padėtis kitokia nei chemikų, fizikų ar biologų. Jie kūrinius su mokytojais tobulina mėnesių mėnesius. NMA jie ugdo gebėjimą improvizuoti. „Čia meta idėjas, kurias reikia įgyvendinti per trumpą laiką. Tai – labai gera pamoka, nes ateityje turėsi tai padaryti dar per trumpesnį laiką“,– aiškina nuo antros klasės fortepijonu Čiurlionio menų gimnazijoje grojanti Kristina.

Šiemet ji – „muzikiukų“ grupės „vadoviukė“. „Taip sušvelnintai kažkaip mieliau,– šypteli, kai paklausiu, kodėl moksleiviai čia ne muzikai ir vadovai. Rūpesčių nedaug – muzikuojantys moksleiviai vieni kitus pažįsta ir dėl visko draugiškai susitaria. Ateityje ji į NMA veikiausiai sugrįš kaip muzikos mokytoja.– Mokytojavimo neišvengs nė vienas iš mūsų. Vien muzikuoti neužtenka. Kartais pasakai kitam ir pats pradedi labiau suprasti. Padėdamas kitam, kartais gauni daugiau naudos“.

Lietuvoje yra vietos kurti

Jie baigs mokyklą ir išvažiuos svetur. Jie – patys gabiausi, konkursų ir olimpiadų laureatai. Pasiklausiusi moksleivių kalbų, galiu tik gūžčioti pečiais – neišmanau, kaip vertinti. Visi tvirtina, kad pasimokyti užsienyje – būtina, nes ten įgis daugiau žinių negu Lietuvoje. Visi tikina, kad paskui grįš dirbti į Lietuvą.

„Valstybė turėtų ne skatinti moksleivius mokytis Lietuvoje, o raginti išvažiavusius grįžti. Bet neįsivaizduoju, kaip tai galėtų būti daroma,– svarsto studijas užsienyje ketinantis rinktis Paulius. Mokslininkų darbo perspektyvos Lietuvoje – dažna moksleivių pokalbių tema. Ant valdžios jie neburnoja.– Mokslininkais labiausiai pasirūpina ne valdžia, o verslininkai. Gerai, kad atsiranda saulės kolektorių gamyklų, biotechnologijų, nanotechnologijų įmonių“.

Kitais mmetais reikės apsispręsti. Būsimas dvyliktokas tikisi sėkmingai baigti mokyklą ir studijuoti ekonomiką. Paulius mąsto, ar rinksis tiesiog ekonomikos studijas, ar susietas su politika, teise, verslu. „Manau, gavęs gerą išsilavinimą, Lietuvoje visada esi laukiamas. Galbūt čia nemokės tiek, kiek užsienyje. Bet tikiu, kad ilgainiui kažkas pasikeis“.

Kažkas pasikeis, jei Lietuvoje atsiras kitaip mąstančių verslininkų ir mokslininkų. Prestižiniame Kembridžo universitete chemiją ir gamtos mokslus studijuojantis Povilas gali tapti vienu iš jų. „Labai tikėtina, kad grįšiu. Lietuvoje man labai įdomu. Čia yra vietos kūrybai. Užsienyje viskas vyksta pagal sistemą: baigi universitetą, susirandi praktiką, kompanija pasiūlo darbą, dirbi, kada nors atsibosta, pakeiti kompaniją“,– Povilas nori iššūkių. Būti kūrėju įdomiau negu tęsti tradicijas.

NMA sesija jam buvo galimybė pasimatuoti dėstytojo darbo vietą. Jis piešia lentoje jonus, elektronus, taškuoja orbitalę, o moksleiviai sėdi ramiai ir tyliai. Dėstyti chemiją Povilui iš pradžių buvo sunku. „Trūko patirties, kaip dirbti su skirtingo amžiaus moksleiviais,– prisipažįsta,– tačiau paskui įsivažiavau, pradėjau mažiau galvoti, kokiu tempu pasakosiu, ar viską spėsiu. Susikoncentravau, kaip geriau išdėstyti tai, ką noriu“.

Parama – ne tik pinigai

Nacionalinę moksleivių akademiją prieš šešerius metus įkūrė Kauno technologijos universiteto docentė Bronė Narkevičienė, dabar vadovaujanti Vasario 16-osios gimnazijai Vokietijoje. Keliolika metų ji mokė matematikos gabius vaikus KTU gimnazijoje ir matė – jų gabumai prasiskleidžia ir suveši, kai skiri daugiau dėmesio. Puiku, kai tokie vaikai patenka į gimnazijas, kuriose vykdoma griežta atranka. Tačiau daug yra tokių, kurie savo klasėje jaučiasi lyg baltos varnos.

Surinkti gabiausius moksleivius į krūvą, išskirstyti pagal interesų sritis, kad jie galėtų gilinti savo žinias vienoje srityje,– tokia buvo idėja. Projektą įsuko parama trejiems metams iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Dabar didžioji finansų dalis – privačių rėmėjų ir mokinių tėvų pinigai. Švietimo ir mokslo ministerija šiais metais sumažino savo paramą iki 15 tūkstančių litų – tiek užtenka vos 8 iš 86 sesijos dalyvių dalyvavimui vasaros sesijoje apmokėti.

Vieno vaiko dalyvavimas stovykloje kainuoja apie 2000 Lt. Tarptautinių olimpiadų dalyviai kelialapį gauna nemokamai, kiti moka 300–900 Lt. „Mes stebime olimpiadų ir konkursų rezultatus, nes tai reiškia, kad vaikas dirba ne tik pas mus, bet ir papildomai“,– aiškina Lina. Vaikai atrenkami ne tik pagal pažymius ir mokytojų rekomendacijas. Labai svarbu yra paties mokinio parašyta motyvacija, kodėl jis nori studijuoti NMA. Studijos – tai ne tik vasaros stovykla, bet ir nuotolinis darbas su gerais pedagogais ištisus metus.

Svarbiausia – mąstyti ir klausti

Ekonomikos kabinete karšta ne tik nuo pro langų žaliuzes besiskverbiančios saulės. Atmosfera kibirkščiuoja nuo emocijų. Psichologė Rima Valantiejienė stovi prie lentos ir rašo skaičius, kurie prasideda minuso ženklu. Tuoj ištiks ekonomikos krizė. Iš duobės įmanoma išlipti tik tada, kai visos keturios grupės ant lapelio parašys „y“ raidę. Derybos neduoda rezultatų. Jei parašysi „y“, o kiti parašys „x“, kiti laimės, o tu eisi į minusą. Visi laimėti gali tik tada, kai pasitikės kitais.

„Tai aišku, kad „x“. Kiti juk nerašys „y“, – neabejoja mano grupės jaunieji ekonomistai, trys lietuviai ir vienas vokietis. Įkalbinėju juos parašyti „y“ – juk tik žaidimas, kurių galų elgtis taip, kaip elgiasi visi. Tačiau noras laimėti per stiprus.

Išvadinu juos prakeiktais kapitalistais ir, praradusi viltį, išeinu į filologijos paskaitą. Ten išgirstu diskusiją apie baimę. Baimė ne tik verslininkus, bet ir poetus paverčia imitatoriais. Mėgėjai poetai yra imitatoriai, jie džiaugiasi, kad gali sukurti rimą, panašų į Maironio. Taip atsiranda tokie eilėraščiai: „Tu kaip vėjas man širdį atvėrei, išbučiavęs man skruostus rausvus“. Dėstytojas Dainius Vaitiekūnas duoda moksleiviams tekstą, o paskui užduoda daug klausimų. Čia nereikia teksto suprasti „teisingai“ – kaip dažnai atsitinka mokyklų klasėse.

Kai grįžtu pas ekonomistus, krizė jau ištikusi. „Mes visi esame sujungti. Ekonomika yra socialinis mokslas. Mūsų tikslas yra būti ne geresniam už kitą, o būti geriausiam savo srityje. Geriausia strategija yra tada, kai visi laimi kartu“, – psichologė Rima mėgina įtikinti, kad sužlugdyti kitą, kol jis nesužlugdė tavęs, nėra geriausia strategija.

„Visuomenė turi turėti bendruomenės jausmą“,– Lina Danienė įsitikinusi, jog asmenybės ugdymo užsiėmimai – ypač svarbus dalykas. Netgi tie, kurie aiškina, kad reikia besąlygiškai kovoti už būvį, dar yra per jauni, kad būtų užkietėję cinikai. Žinoma, bendrystės jausmo į galvą neįkalsi. „Mūsų tikslas nėra iš keturkampių padaryti apskritimus. Mes skatiname mąstyti ir klausti. Vertinti, bet neskirstyti visų dalykų į juodus ir baltus“.

Būtent dėl to svarbu žaisti psichologinius žaidimus, kurti reklamą ar improvizuoti kartu su bardu Andriumi Kulikausku. „Valdžia į mus žiūri kaip į būrelį. Jiems sunku suprasti, kad tai yra strateginės reikšmės dalykas. Rezultatai paaiškės gal po dešimties metų. Dabar mes žmonėms padedame užaugti, o vėliau jie padės augti kitiems“, – Lina įstikinusi, kad valdžia galėtų pasinaudoti akademijos modeliu, siekdama ugdyti gabius vaikus. Galima sukurti programą, kuriai būtų skirtas nedidelis pinigų kiekis iš biudžeto, tačiau kviesti prisidėti verslą ir nevyriausybines organizacijas. „Mes gauname ne tik pagalbą pinigais ar maisto produktais. Svarbiausi yra tie žmonės, kurie atvažiuoja čia, negailėdami savo laiko. Jokiais pinigais nesumokėsi lektoriams, jei jie nenorės čia važiuoti“.

Tačiau čia važiuoti jie nori. Kodėl? Kažin, ar tai materialinis interesas. Veikiau – galimybė pasvajoti, kaip galėtų pasikeisti Lietuva, jei jaunų žmonių vizijos virstų realybe.

Rašydama motyvacinį laišką, kodėl norėtų studijuoti NMA, viena mergina aprašė savo svajones. Ji norėtų sukurti gražią šeimą ir įgyti profesiją. Jos svajonė – sukurti nedidelę privačią kliniką, kurioje dirbtų jauni gabūs daktarai. Besimokydami universitete, jie gautų klinikos stipendijas. Taip susiburtų jaunas gabus kolektyvas.

Jei tokios svajonės neišblės, Lietuvoje tikrai kažkas ims keistis.

Ginta GAIVENYTĖ

+ 28

- 2

Dalintis žinute socialiniuos tinkluose