Pokalbis su Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktoriumi Vidmantu Vitkausku nuo pat pradžių pakrypo kita linkme nei įprastai skundais apie viską žlugdančią krizę pripildyti pasidalijimai, kurių tiek daug lietuviškoje žiniasklaidoje. Direktorius tryško energija, mieliau pasakojo apie ateities planus nei apie sunkumus, su kuriais tenka susidurti ir tvirtino, kad „nuo Dariaus Kuolio iki Gintaro Steponavičiaus – visiems ministrams vadovaujant – mokyklos galėjo sėkmingai dirbti. Tik reikia turėti noro ir pasiaukojimo.“

Nedidelė gimnazija yra tapusi traukos centru, į ją savo vaikus veda ne tik garliaviškiai, bet ir šalia esančių miestelių gyventojai, taip pat ir kauniečiai, gyvenantys Aleksote ar Fredos miestelyje. „Nesuprantu, kai pedagogai skundžiai mokiniais. Esu įsitikinęs, kad su visais galima rasti bendrą kalbą, jei tik mokytojas kūrybingas ir negaili jėgų. Man su mokiniais bendravimo problemų nekyla. Galiu net pasakyti, jog man sunkiau su mokytojais nei su mokiniais“, – šypsodamasis dėsto V. Vitkauskas.

Direktoriau, jau trumpai pabuvus mokykloje, supranti, kad ji pulsuoja energija. Vyksta ne tik užsiėmimai, bet ir rekonstrukcija, įrengtos netradicinės klasės, o dabar galvojama apie... liftą.

Mūsų gimnazija atidaryta 1992 metų pavasarį. Tai jauniausia gyvenvietės bendrojo lavinimo mokykla, ir mums teko įsikurti netipinėse patalpose, buvusiame Valstybiniame projektavimo ir rekonstravimo institute. Teko kūrybiškai pasistengti, idant patalpos būtų pritaikytos ugdymo reikmėms. Tikrai stengiamės, kad ir mokiniams, ir mokytojams būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos. Nebijome eksperimentuoti ir ieškoti naujų sprendimų.

Aktyviai ieškome rėmėjų, nes vien iš savivaldybės skirtų pinigų visko nepadarysi. Tikrai galiu pasakyti, kai turi aiškią viziją ir ja „degi“, tai galima atrasti ir tų, kurie paremia. Mes surinkome kompiuterinę techniką, prie kurios gali mokytis mūsų mokiniai. Jos tikrai galėtų pavydėti ne viena Vilniaus ar Kauno mokykla. Taip pat rėmėjų dėka galime skirti piniginį paskatinimą geriausiai besimokantiems mokiniams.

Garliavoje veikia net trys bendrojo lavinimo mokyklos – ar nejaučiate mokinių, mokytojų trūkumo?

Garliavoje yra dar Jonučių vidurinė mokykla, joje dviem pamainomis mokosi apie 1500 vaikų, taip pat yra senoji Garliavos vidurinė mokykla, kurioje mokosi, regis, per 600 mokinių. Na, o mūsų gimnazijoje turime 740 mokinius ir 50 mokytojų. Mokinių tikrai netrūksta. Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos rekomendacijas klasėje turėtų būti 26 mokiniai, mūsų klasėse mokosi po 28. Savo vaikus čia veda ne vien garliaviškiai, bet ir Veiverių gyventojai, kauniečiai iš Aleksoto ar Fredos miestelio.

Mokytojų taip pat netrūksta. Tiesa, mokytojams kartais pritrūksta energijos. Prisipažįstu, būna net pikta, kai matau, jog kuris nors mokytojas tampa abejingas ir tik skundžiasi nuovargiu ar prastu gyvenimu. Aš pats esu maksimalistas ir aktyvus žmogus, aš noriu, kad visi stengtųsi, būtų kūrybiški, mėgtų savo darbą. Tiems mokytojams, kurie kartais pasiskundžia, jog didelis krūvis, kad sunku ekonomiškai, sakau: dirbdamas gimnazijoje gauni 10 procentų priedą, dar turiu teisę skirti priedą už aktyvų darbą. Aš skatinu mokytojų aktyvumą: dalyvauti bendruomenės renginiuose, rašyti straipsnius į pedagoginę ar kitą spaudą, pasisakyti diskusijose dėl ugdymo turinio. Taip pat tie, kurie savaitgaliais važiuoja su vaikais į ekskursijas, bendrauja su jais, yra finansiškai skatinami.

Mano įsitikinimu, mokytojas turėtų mažiau dejuoti ir daugiau energijos skirti savo darbui.

Kai įkūrėme mokyklą, buvo 377 mokiniai ir 16 mokytojų. Programas rengėme, muziejų įkūrėme, kartu Naujuosius metus šventėme, energijos viskam užteko. Gal ir natūralu, kad ji kiek per du dešimtmečius priblėso, tačiau aš tikrai darysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad mokykla netaptų apkiautusi. Kai pasižiūriu į jaunus mokytojus, kurie neseniai atėjo dirbti, tai man atrodo, jog jie ir energingesni, ir kompetentingi, puikiai dirba su kompiuterine technika ir ją gali panaudoti mokymosi procese. Daugiausia problemų turiu dėl savo bendraamžių, kuriuos kartais apima apatija bei nenoras tobulėti, perimti naujoves.

Visais laikais – nuo Dariaus Kuolio iki Gintaro Steponavičiaus vadovavimo ministerijai – mokyklos galėjo kūrybingai dirbti, jei tik buvo noro ir idealizmo. Ypač palankūs man atrodė D. Kuolio buvimo ministru laikai, nes tada mokykloms buvo palikta labai daug erdvės kūrybai, o paskui prasidėjo vis didėjanti reglamentacija, normalizacija. Tačiau ir dabar viskas priklauso nuo mokytojų meilės savo darbui.

Kai Lietuvos rinktinė laimėjo bronzos medalius, tai aš pro mokyklos balkoną pakabinau didelę Lietuvos vėliavą, su ūkvedžiu išnešėme muzikos aparatūrą ir prieš pamokas, per pertraukas skambėjo M. Mikutavičiaus „Trys milijonai...“ Džiaugėsi ne tik mokiniai, paskui ir tėvai per susirinkimą dėkojo. O man tai buvo natūralu, nes širdis buvo kupina džiaugsmo ir norėjosi pasidalyti su kitais.

Iš kur tiek turite energijos ir optimizmo?

Nežinau. Gal ir užsispyrimo. Gali nepatikti valdžia, gali nepatikti Vyriausybės veiksmai, bet valstybė yra viena, ir ji yra mūsų. Savo kolektyviniame sode pasidariau vėliavos stovą ir per šventes vienintelis iš viso kolektyvinio sodo keliu valstybinę vėliavą. Noriu ir kitiems parodyti, kad tai svarbu.

Nesugebu dirbti santechniku, staliumi, baigiau anuometinį Vilniaus pedagoginį institutą ir tapau istorijos mokytoju. Tai yra vienintelė profesija, kurią išmanau ir į kurią turiu įdėti visą savo širdį. Esu tikrai aktyvus, ir nuo pat Atgimimo pradžios man rūpėjo ir poliniai procesai. Buvau renkamas ir į Kauno rajono tarybą. Man bendrauti su savivaldybės atstovais ar su mokiniais, ar su kuo kitu – nėra problemos. Man didesnė problema būna tada, kai susiduriu su abejingumu ir tingumu.

Esu įsitikinęs, kad provincijos mokykla tikrai gali išgyventi, jei tvarkosi protingai. Taip, yra daugybė dalykų, kurie mokyklų ir vietinės valdžios santykiuose galėtų būti kitokie, kiekviena mokykla turi savo problemų. Tačiau reikia energiją eikvoti ne dejonėms dėl problemų, bet siekti jas įveikti.

Kodėl gimnazija pavadinta būtent vieno iš iškiliausių pokario partizanų Juozo Lukšos vardu?

Na, buvome trečia mokykla Garliavoje, ir reikėjo ieškoti pavadinimo. Kadangi esu istorikas, tai žinojau, kad netoli J. Lukša yra gimęs, kai mokėsi Kaune, berniukų gimnazijoje, gyveno taip pat netoliese – Aleksote. Taip pat netoli nuo čia jis žuvo.

Vienas dalykas buvo nuspręsti dėl pavadinimo, kitas – jį oficialiai patvirtinti, nes pradėjo eiti stribų laiškai, jog norima bandito, kankinusio ir žudžiusio žmones, vardu pavadinti mokyklą. Reikėjo nemažai pavargti, kad apgintume savo idėją ir tikrai labai ačiū pirmiausia Vandai Zaborskaitei ir Kęstučiui Kaminskui, kurie tuo metu Švietimo ir mokslo ministerijoje mus gynė ir padėjo. Tai buvo LDDP valdymo laikas ir atsispirti tų, kurie nenorėjo tokio vardo, spaudimui nebuvo lengva.

Mes savo ruožtu surengėme Garliavoje konferenciją, į kurią pasikvietėme istoriką Antaną Tylą, Joną Pajaujį, ir jie papasakojo apie partizanus, apie Juozą Lukšą. Tada surengėme tėvų apklausą.

1994 metų birželį surengėme tiek J. Lukšos- Daumanto muziejaus atidarymą, tiek mokyklos vardo suteikimo šventę. Joje dalyvavo ir Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Nuo 1994 metų pradėjome formuoti ir gimnazijos klases.

Vadovaujate šiai mokyklai jau 18 metų. Kaip per tą laiką keičias mokiniai?

Šiaip mano požiūris į mokinius yra teigiamas, man atrodo, kad jauni žmonės iš principo yra geri. Kitas dalykas, jog galima pastebėti, kad pagarba vertybėms, tradicijoms po truputį silpnėja. Mums gerai buvo tai, kad iki šio rudens galėjome formuoti klases nuo 5 iki 12. Taigi mes užsiaugindavome mokinius gimnazijai. Penktokai–septintokai būna imliausi įvairiems patriotiniams dalykams, popamokinei veiklai, ir mums buvo gerai, kai į gimnazijos klases ateidavo jau gerą pamatą turintys mokiniai. Šiemet pirmą kartą jau priėmėme daugiau mokinių „iš šalies“, ir tai jaučiama. Jiems sunkiau pritapti prie mokyklos tradicijų, tvarkos, tačiau tikiu, kad tai laikinas dalykas.

Mokykloje įsikūręs J. Lukšos-Daumanto muziejus padeda pilietiškumo ir istorijos pamokose?

Tikrai padeda, nes partizaninis karas, kova už Nepriklausomybę nūdienos jaunimo praktiškai visiškai nedomina, ir labai daug kas priklauso nuo mokytojo. Reikia „suvilioti“ mokinius istorija. Muziejus, kuriame gali pamatyti J. Lukšos laiškų žmonai originalus, jo traktato apie Lietuvos patirtas kančias rankraštį, pagaliau – autentiškas partizanų nuotraukas, jų ginklų pavyzdžius – visa tai mokinius pamažu sudomina. Taip pat ir atvažiuojantys svečiai, kai jie gali pasikalbėti, pavyzdžiui, su „lito tėvo“ Vytauto Petrulio vaikais ar su J. Lukšos žmona. Jie taip prisiliečia prie gyvos istorijos, ir tai palieka pėdsaką.

Kalbino Andrius NAVICKAS

+ 29

- 2

Dalintis žinute socialiniuos tinkluose