Ką vadiname „naujokais“?

Kaip Jūs suprantate žodį „naujokas“? Galbūt pirmasis vaizdinys, kylantis galvoje, kai išgirstate žodį „naujokas“, – nedrąsiai prie klasės durų trypčiojantis vaikas. Arba priešingai: pro duris įeinantis nepažįstamasis / -oji aukštai iškelta galva. Šiaip ar taip, situacija glumina: ko iš jo / jos tikėtis? Kaip čia dabar viskas pasikeis? Naujokams visada būdingi pokyčiai, o kol nežinome, kokie tie pokyčiai bus, nerimaujame. Taigi sutinkame naują žmogų su nerimu. O kaip jis / ji sutinka mus? Su dar didesniu nerimu! Kodėl? Todėl, kad būti naujoku – tai patirti visišką aplinkos pasikeitimą. Kartu reikia pažinti tą aplinką, suprasti, išmokti prie jos prisitaikyti.

Visi žmonės buvo naujokai

Ar yra pasaulyje žmonių, kuriems neteko patirti, ką reiškia būti naujoku? Net jei tie žmonės gyvena Amazonės miškuose ar sunkiai pasiekiamų kalnų grandinių papėdėse, jie taip pat buvo „naujokai“ šioje žemėje ir vos gimę daug ko negebėjo ar nemokėjo: turėjo iš pradžių išmokti vaikščioti, vėliau – bendrauti, elgtis pagal kultūros, kurioje gyvena, standartus. Juk su žvėrimis išaugę vaikai, žmonių surasti miškuose, kurį laiką nesugeba būti tokie, kokie vėliau tampa gyvendami visuomenėje – jie nemoka naudotis peiliu ir šakute, nemoka kalbėti, normaliai vaikščioti. Taigi visi žmonės kadaise buvo „naujokai“ šiame pasaulyje, visi vaikai tampa naujokais paauglių pasaulyje, paaugliai – naujokais suaugusiųjų pasaulyje ir t.t. Išvykstantys gyventi ar studijuoti į užsienį tampa naujokais kitoje valstybėje, gavusieji darbą tampa naujokais organizacijoje, pradėjusieji verslą tampa naujokais versle. Taigi per savo gyvenimą kiekvienas galime daugybę kartų būti naujoku, išgyventi daugelį pokyčių.

Nežinomybės baimė

Kas sunkiausia, būnant naujoku? Psichologai teigia, kad vienas didžiausių išbandymų naujokams – nežinomybės baimė. Nežinomybės baimę mokslininkai tyrinėja jau keletą dešimtmečių. Jie nustatė, kad būtent dėl šios baimės daugelis žmonių bijo mirties. Kitaip tariant, nežinomybės baimė yra viena stipriausių žmogaus įgytų baimių. Mes baiminamės nežinodami, kas mūsų laukia, kaip pasikeisime mes patys, ko tie pokyčiai iš mūsų pareikalaus. Žmonėms, tikintiems Aukščiausiojo gera valia, kuri „pasirūpina net padangių sparnuočiais ar laukų lelijomis“ ir pagal kurią „visi mūsų galvos plaukai suskaičiuoti“, ne taip baisu sutikti nežinomybę. Tačiau jeigu žmogus neįstengia įžvelgti arba pajusti, kad Visata ištiestomis rankomis kviečia jį naujam žygiui, atradimui, kelionei, patirčiai – priimti nežinomybę gali būti gana sunku.

Ką daryti, kad nebūtų sunku?

Rašytojas Idries Shah aprašo pamokančią istoriją. Kartą vienas žmogus turgaus aikštėje kreipėsi į minią: “Žmonės! Ar norite žinių be ilgo mokymosi, pasiekimų – be pastangų, pažangos – be aukos?” Tuojau susirinko didelė minia ir kiekvienas pradėjo šaukti: „Taip, žinoma!“ –  „Puiku! – atsakė žmogus. – Aš tik norėjau sužinoti, kiek yra norinčių. Duodu žodį, jeigu rasiu tokį dalyką, būtinai apie tai pranešiu.“ Taigi vargu ar įmanoma pasiekti, kad viskas šiame gyvenime būtų labai lengva. Naujokui tapti „savu“ taip pat gali būti nelengva. Žinoma, yra tam tikros taisyklės, kurias žinant būtų lengviau prisitaikyti prie aplinkos pokyčių.

„Patyrinėkit ir pamatysit...“

Trisdešimt ketvirtojoje Dovydo psalmėje išsakyta puiki mintis, kurią cituoja net budizmo sekėjai: „Patyrinėkit, ir pamatysit, koks Dievas geras.“ Tiesa, jie parafrazuoja mintį taip: „Patyrinėkit, ir pamatysit, koks gyvenimas geras.“ Tiems, kurie jaučiasi esą „naujokai“ kokioje nors aplinkoje, parafrazuojame mintį šitaip: „Patyrinėkit, ir pamatysit, kiek yra gero“ – toje aplinkoje, su kuria turite susipažinti ir kurios dalimi galite tapti, tuose žmonėse, kurie naujai ateis į Jūsų gyvenimą, tose galimybėse, kurios gal niekada nebūtų atsivėrusios, jei ne pokyčiai. Amerikiečių rašytoja, politikė ir neįtikėtinos ištvermės asmenybė kurčnebylė Helena Keler (Helen Keller) buvo pirmoji kurčnebylė, gavusi  bakalauro laipsnį yra pasakiusi: „Kai vienos durys užsidaro, atsidaro kitos, bet mes taip ilgai žiūrime į uždarytas duris, kad nepastebime tų, kurios jau atsidarė.“ Taigi pirmoji taisyklė – kreipti dėmesį į naujas galimybes, ieškoti teigiamų dalykų naujoje situacijoje.

Kas atsitinka, kai varlė nereaguoja į pokytį?

Biologijos mokslų daktaras Čarlzas Hardis (Charles Hardy) nustatė, kad jei vanduo, kuriame gyvena varlės, pamažu šildomas, jos nieko nedaro ir nugaišta. Kitaip tariant, nesupratimas, kad reikia rodyti iniciatyvą, gali būti fatališkas. Taigi jei patekote į naują aplinką – rodykite iniciatyvą, susipažinkite su žmonėmis, būkite draugiškas, nuoširdžiai domėkitės kitais, o ne tik laukite, kol kas nors užkalbins ar susidomės. Aplinkos pasikeitimas skatina keistis ir mus – priimkime tai kaip iššūkį arba dovaną. O jei abejojate, ar aplinka bus geranoriška Jūsų atžvilgiu – pravartu prisiminti prancūzų rašytojos Anais Nin (1903–1977) mintį: „Matome dalykus ne tokius, kokie jie yra, matome tokius, kokie patys esame.“

Gyvenimą kuriame mintimis

Krabas augdamas turi pakeisti kriauklelę. Likti be kriauklelės kurį laiką, kol užaugs naujoji, yra skausminga. Lygiai taip ir mums – kai situacija keičiasi, galime likti be „kriauklelės“ – įprastinio saugumo ir ramybės. Taigi išoriniai pokyčiai gali atrodyti grėsmingi, bet juose slypi ir galimybės, jie yra naudingi – po kurio laiko įgyjame naują „kriauklelę“, o su ja – daugiau tvirtumo bei patirties. Be to, mūsų pačių gebėjimas būti geranoriškiems, draugiškiems, pozityviai mąstantiems yra galingesnis už išorinių pokyčių poveikį, ir panašu, kad didysis Romos imperatorius Markas Aurelijus (121–180) buvo visiškai teisus, sakydamas, jog „gyvenimas yra toks, kokį jį sukuriame savo mintimis“.

Doc. dr. Aistė DIRŽYTĖ

+ 25

- 0

Dalintis žinute socialiniuos tinkluose