XX amžiaus lenkų vaikų ir jaunimo literatūroje - kaip ir pedagogikoje - Januso Korčako (Janusz Korczak) vaidmuo yra pirmaeilis, nors jo literatūrinės ir pedagoginės minties rezultatai nebuvo iš karto tinkamai įvertinti.

Norint suvokti Korčako literatūrinės ir pedagoginės veiklos savitumą, reikėtų trumpai apžvelgti sąlygas, kuriomis formavo si jo idėjinės ir dorovinės nuostatos.

Henrikas, advokato Juzefo Goldšmito ir Cecilijos Gembickos sūnus, buvo kilęs iš pasiturinčios, asimiliuotos žydų šeimos* . Augo lenkiškos kultūros ir tradicijų veikiamas. Ankstyvoji vaikystė, nors ir „šalta, apgaubta mandagumo taisyklių ir vienatvės“, prabėgo laimingai; jį supo prabanga, nuoširdi ir jautri tėvų priežiūra. Tačiau vėliau įvyko katastrofa - dėl ilgalaikės tėvo ligos ir ankstyvos mirties buvo išeikvotos visos šeimos santaupos. Kad išlaikytų seserį ir motiną, Henrikas Goldšmitas buvo priverstas užsidirbti korepeticijomis. Atkakliai mokydamasis išlaikė brandos atestato egzaminą, o vėliau baigė medicinos studijas. Apie 1904 m. pradėjo dirbti pediatru Varšuvos Baumano ir Ber-sonų ligoninėje. 1904-1905 m. rusų ir japonų kampanijos metu atsidūrė Tolimuosiuose Rytuose. Ligoninėje išdirbo septynerius metus su pertraukomis, per kurias vykdavo tobulinti savo medicinos žinių į užsienį, kur buvo žinomas kaip gydytojas visuomenininkas, ypatingą dėmesį skyręs neturtingų žmonių vaikams.

J. Korčakas anksti pajuto visuomenininko ir pedagogo pašaukimą. Dar studijuodamas pažino Pavyslio skurdą. Vėliau dirbo Labdarių draugijos bibliotekose, taip pat vaikų vasaros stovyklose Michailuvkos kaime ir Vilhelmuvkoje auklėtoju ir prižiūrėtoju. Dalyvavo draugijos „Pagalba vargšams“ veikloje, lankydavo žydų vaikus Pranciškonų gatvės prieglaudoje. 1912 m. pasibaigus „Našlaičių namų“ Krachmalnos gatvėje statyboms, J. Korčakas metė darbą ligoninėje ir tapo šių namų direktoriumi.

Supratęs milžinišką auklėjimo vertę ir suvokęs ją kaip svarbiausią visuomenės užduotį, visam laikui susiejo savo gyvenimą su vaikais. Išskyrus karo metus (1914-1918) ir keletą išvykų į Palestiną, J. Korčakas „Našlaičių namuose“ išdirbo iki gyvenimo pabaigos.

J. Korčako asmeninio gyvenimo kryptingumas atsiskleidė jau ankstyvoje vaikystėje. Vienišas, atsiskyręs nuo bendraamžių, jautrus aplinkai, jis gilinosi į save ir į pasauli. Užvaldytas skaitymo aistros, jis domėjosi literatūra, ėmė kurti humoreskas, eilėraščius, romanus, pjeses. 1896 m. pradėjo rašyti humoristiniam-satyriniam savaitraščiui „Spygliai“ (Kolce), dalyvavo kuriant „kolektyvinį“ romaną „Liokajus“ (Lokaj). 1898 m. konkursui parašė pjesę „Kur?“ (Ktoredy), laimėjusią pirmąją premiją. Būtent šią pjesę autorius pirmąkart pasirašė Januso Korčako slapyvardžiu, kurį atsitiktinai pasirinko skaitydamas J. I. Kraševskio romaną „Janašo Korčako istorija“. 1901 m. Korčakas išleido romaną „Gatvės vaikai“ (Dzieci ulicy). Kūrinys meniškai silpnas, tačiau patraukia skaitytoją tikroviškais paveikslais, autentiška medžiaga, atspindinčia Pavyslio ir Senamiesčio gyvenimą. Ir tik „Salono vaikas“ (Dziecko salonu, 1906), užbaigiantis rašytojo kūrybos brendimo laikotarpį, tapo svarbiu įvykiu ir sulaukė kritikos dėmesio.

Romane „Salono vaikas“ Korčakas ryžtingai atsiskaitė su savo aplinka, atlikdamas „amžiaus vaiko išpažintį“ ir apkaltindamas visuomenę miesčioniškumu, auklėjimo normų bei elgesio dirbtinumu. Čia jis apibendrino savo idėjinio ir literatūrinio kelio kryptį - iškėlė vaiko siekių ir jausmų problemas, nutraukė ryšius su modernizmu. Nuo tada visą savo kūrybą J. Korčakas skyrė vaikui ir jo poreikiams. Ta kūryba - lyg dvi tarpusavy susijusios tėkmės: pirmoji - pedagogikos teorija ir praktika, antroji - literatūriniai sumanymai, kuriais realizavo tam tikras auklėjimo nuostatas.

J. Korčako pedagogikos teorija suformuluota šiose knygose: „Auklėjimo momentai“ (Momenty wychowawcze, 1919), „Kaip mylėti vaiką“ (Jak kochač dziecko, 1919-1920), „Vaiko teisė į pagarbą“ (Pravvo dziezka do szacunku, 1929), „Gyvenimo taisyklės“ (Pravvidta žycia, 1930), „Humoristinė pedagogika“ (Pedagogika žartobliwa, 1939). Lygiagrečiai pasirodė šie literatūriniai kūriniai: „Moškės, Joškės ir Srulės“ (Moški, Joški i Srule, 1910), „Juzkės, Jaškės ir Frankai“ (Jozki, Jaški I Franki, 1911), „Garbė“ (Slawa, 1913), „Bamblys“ (Bobo), „Nelaiminga savaitė“ (Feralny  Zltydzien), „Drugelio išpažintis“ (Spowiedž motyla) - 1914 m., „Karalius Motiejukas Pirmasis“ (Krol Macius Pienvszy, 1923), „Karalius Motiejukas negyvenamoje saloje“ (Krol Macius na wyspie bezludnej, 1923), „Kai vėl būsiu mažas“ (Kiedy znow będę maty, 1925), „Bepročių senatas“ (Senat szalericovv, 1931), „Burtininkas Kaitušis“ (Kajtuš Crarodziej, 1935), „Užsispyręs berniukas“ (Uparty chtopiec, 1938).

J. Korčakas buvo gydytojas, pedagogas ir literatas. Medicina jam padėjo suvokti tyrinėtojo principus, išmokė moksliškai mąstyti. Preciziškas, tiesiog klinikinis stebėjimas, nepaliaujamos paieškos, teorinė refleksija - tai savybės, nusakančios šio žymaus mąstytojo ir pedagoginių apybraižų autoriaus pirmuosius mokslinius bandymus. Be to, J. Korčakas daug pasiėmė iš natūralistinės pedagogikos ir pedocentrizmo, tačiau išvengė skepticizmu ir racionalizmu paremtos auklėjamosios sistemos kraštutinumų. Jis aiškiai išdėstė visuomenės veiksmų programą, kurios pagrindinis dėmesio objektas - vaikas. J. Korčakas suformulavo tikslą - sukonstruoti „didžiąją vaiko sintezę“. Siekė vaikų lygiateisiškumo, jų „teisės į pagarbą“, reikalavo rimtai žiūrėti į vaiko reikalus ir išgyvenimus, gynė suverenią jo nepriklausomybę ir specifiką, „teisę būti savimi“. Pirmiausiai norėjo garantuoti visų dvasinių vaiko galių harmoningą vystymąsi, išlaisvinti užslėptas jo jėgas ir nukreipti jas į gėrį, grožį ir laisvę. Todėl tiesiog apeliavo į visuomenę:

„Leiskime noriai gerti ryto džiaugsmą ir tikėti. Vaikas būtent šito trokšta. Jam negaila laiko pasakai, pokalbiui su šunimi, sviedinio gaudymui, smulkiam paveikslėlio apžiūrėjimui, raidės kopijavimui, ir jis viską daro noriai. Jis teisus... Vaikas - kaip pavasaris: arba saulė, giedra, visur linksma ir gražu, arba staiga audra žybtels, sugriaudės perkūnas. O kai užauga - būna tarsi apgaubtas liūdnos miglos... Pagarbos, jeigu ne nusižeminimo, švariai, skaisčiai, šventai vaikystei“ („Teisė į pagarbą“).

Literatūriniu keliu J. Korčakas ėjo vienas, atitolęs nuo madingų meninių grupuočių, tačiau nebuvo tradicionalistas, kuriam būtų svetimos naujoviškos to laikotarpio meno tendencijos. Sugebėjo kurti originalias koncepcijas, siekti naujų formų. Niekada nepraleisdavo progos padirbėti vaikų žurnalų redakcijose - tokiose kaip „Spindulėlis“, „Saulė“, be to, pats buvo eksperimentinio vaikų laikraščio „Mažoji apžvalga“ (Mary Przegląd) redaktorius. J. Korčakas darė tiesioginę ir netiesioginę įtaką daugeliui tuometinių rašytojų.

1909-1914 m. parašyti kūriniai atspindėjo J. Korčako naujojo gyvenimo tarpsnio patirtį, kai, metęs gydytojo karjerą, atidavė savo jėgas vaikams. Šie kūriniai - gilių apmąstymų apie vaikystės esmę pirminiai dokumentai. Trijose apysakose – „Bamblys“, „Nesėkminga savaitė“ ir „Drugelio išpažintis“ - J. Korčakas išsamiai aprašė vaiko įspūdžius ir išgyvenimus, patirtus nuo kūdikystės iki brandos. Beletristinėse apybraižose, pasakojančiose apie žydų ir lenkų vaikų vasaros stovyklas, rašytojas aiškina kolektyvinio gyvenimo reikšmę, džiaugsmo, linksmybių, žaidimų, kurie padeda formuoti vaiko jausmus ir dorovines nuostatas, poreikį. Garbėje autorius iškėlė svajonės reikšmę žmogaus gyvenime. Grupė vaikų, Garbės riterių sąjungos narių, padėdami vieni kitiems, lengviau išgyvena likimo staigmenas, pamažu, tačiau nuosekliai, pagal galimybes, kuria savo ateitį. Gražūs siekiai, kilnūs tikslai, valia kovojant dėl vietos pasaulyje - visa tai lydi jaunuosius herojus, kurie realizuoja giluminę autoriaus mintį, išsakytą kūrinio pabaigoje: „Vaikai! Turėkite kilnių tikslų, aukštų svajonių ir siekite šlovės. Kas nors iš to visada išeis“.

Apie svajones, stiprią valią, užsispyrimą siekiant tikslo kalba ir kitos J. Korčako knygos. „Senojo daktaro“ bendradarbis Igoris Neverlis taikliai pabrėžia: „Vaikiškos svajonės įsiskverbė į jį kaip pasaka, kaip maldos virpulys ir ėjo su juo per gyvenimą iki pat mirties“. Rašytojo herojai atkakliai skuba į priekį, narsiai sutinka pralaimėjimus ir kelyje į svajonių nubrėžtus tikslus pasitaikiusias įvairias kliūtis. Būtent svajonė yra fantastikos ir pasakos parabolės išeities taškas, jungiąs utopijos ir aiškios politinės bei visuomeninės satyros elementus knygose Karalius Motiejukas Pirmasis ir Karalius Motiejukas negyvenamoje saloje. Karalius reformatorius veikia pasakos šalyje, kurioje gyvena realistiški suaugusieji, kuriantys kitokį, dažnai vaikams nesuprantamą, pasaulį. Motiejukas įkūnija vaikiškas svajones, kurias taip sunku realizuoti žiaurioje ir neteisingoje tikrovėje. J. Korčakas gerai pažįsta pasaulį, todėl negaili karčių pastabų suaugusiųjų gyvenimui ir epochai, kurioje pats gyveno ir kūrė. Karaliaus reformatoriaus personažas buvo toks artimas J. Korčakui, kad jis reikalavo iš leidėjų knygoje išspausdinti savo paties vaikystės nuotrauką - tokiu būdu norėjo susieti savo svajones su kitų vaikų siekiais.

Taip pat puikiai J. Korčakas stebi psichologiškai paremtą svajonių tiesą knygoje Burtininkas Kaitušis. Vaizdžiai aprašomas fantazijos ir realybės konfliktas, svajonių didingumas ir menkos galimybės jas realizuoti. Stebuklų dėka galėjo išsipildyti visi Kaitušio troškimai. Jis apsilankė Paryžiuje ir Amerikoje, ašigalyje ir Afrikoje, pažino sausumas ir jūras. Be to, labai išgarsėjo pasirodymais cirke ir kine, nes sugebėdavo nuolat keisti pavidalą. Jis nebuvo laimingas, tačiau daug ko išmoko.

J. Korčako kūryboje randame ir bandymų įgyvendinti svajones. Romano Mažojo Džeko bankrotas veikėjas kovoja už tiesą, jausmus, teisingumą, garbingą vaikystę. Matome visuomeninius ir moralinius vaiko pokyčius. Džekas įtaigiai ir be išlygų įrodo, kad siekia kai ko svarbaus: įtikina suaugusiuosius, kad jo veikla gali turėti teigiamų padarinių. Tačiau, kaip ir kiti J. Korčako kūrimų herojai vaikai, Džekas turi išsikovoti suaugusiųjų pagarbą ir pasitikėjimą. Pirkliui jis sak „Aš žinau: jums atrodo, kad esu vaikas ir todėl man viskas leidžiama. Suaugusiajam jūs taip nepasakytumėte“.

Bandydami viena formule apibūdinti visą Januso Korčako savitumą ir nuopelnus, turėtume pakartoti taiklų I. Neverlio teiginį: „Jis paliko keletą puikių knygų, ji pažinojusiųjų meilę ir atminimą kaip paminklą didžios širdies žmogui, auklėtojui, kuris viską - savo žinias, savo talentą, savo gyvenimą - atidavė vaikams“.

* Gimimo ir mirties datos nėra tiksliai nustatytos. Pats J. Korčakas sakėsi gimęs 1878 arba 1879 m. „Našlaičių namų“ išvežimo data laikomos 1942 m. rugpjūčio 5-8 ir 10 dienos. Nežinoma ir tiksli J. Korčako mirties data.

Jozef Zbigniew BIALEK

Iš lenkų kalbos vertė Julija KOSTIUKAITĖ.

+ 18

- 0

Dalintis žinute socialiniuos tinkluose