Lietuvoje neseniai lankėsi pasaulyje gerai žinomos, vertinamos ir pripažintos programos „Teach for America“ viena iš steigėjų ir koordinatorių – Wendy Kopp. Lietuvoje geriau žinomas prieš trejus metus pradėtas vykdyti analogiškas projektas „Renkuosi mokyti!“, kurio metu buvo renkami mokytojai – specialių pedagoginių mokslų nebaigę, bet mokyti ir vaikus ugdyti norintys ir galintys jauni žmonės.

Apie tai, ką tokie projektai duoda mokykloms ir visai švietimo sistemai, su kokiais iššūkiais susiduria jaunieji mokytojai ir kokias savybes bei gebėjimus turi turėti idealus mokytojas kalbėjomės su Wendy Kopp bei Mokyklų tobulinimo centro direktore Egle Pranckūniene.

Pagrindinis tikslas – kokybiškas išsilavinimas visiems vaikams

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad galimybė lankyti mokyklą ir įgyti kokybišką išsilavinimą Vakarų visuomenėse nėra didelė problema. Tačiau, pasak W. Kopp, ši problema egzistuoja visame pasaulyje, pradedant labiausiai išsivysčiusiomis ir baigiant pačiomis skurdžiausiomis šalimis: „Visur yra vaikų, kurie nelanko mokyklos arba kurių mokymosi rezultatai yra gerokai prastesni nei jų bendraamžių, ir tai labai dažnai susiję su sunkiomis ir skurdžiomis socioekonominėmis gyvenimo sąlygomis. Vaikai iš skurdžių, socialiai pažeidžiamų šeimų susiduria su papildomomis kliūtimis ir sunkumais, dėl to kartais visai nelanko mokyklos arba neskiria pakankamai dėmesio mokslui, stokoja motyvacijos, tad mūsų projektas ir skirtas ne tik mokyti, bet ir motyvuoti tokius vaikus, padėti jiems išskleisti visus gebėjimus ir potencialą, patikėti savo jėgomis ir pasiekti geresnių rezultatų. Programos atmainos visame pasaulyje šiek tiek skiriasi, yra adaptuojamos tai realybei, kurioje veikia, bet yra tam tikri baziniai ir universalūs tikslai. Visų pirma siekiame, kad vaikai gautų kokybišką išsilavinimą, atliepiantį jų poreikius, ir pasiektų aukščiausių mokymosi rezultatų.  Norime, kad visi vaikai turėtų galimybę įgyti gerą išsimokslinimą.“

Pats programos principas gana paprastas, bet veiksmingas: jauni, išsilavinę ir svarbiausia motyvuoti žmonės, visai nepriklausomai nuo to, kokias studijas baigė ar kokius darbus dirba, yra skatinami ateiti dirbti į mokyklas ir savo patirtimi bei pavyzdžiu prisidėti prie jaunosios kartos ugdymo. Visų pirma programos dalyviai  darbuojasi kaip tam tikros srities mokytojai, bet ne mažiau svarbu ir tai, kad jie taiko savo patirtį, skiria savo jėgas ir laiką tam, kad stokojantys, nepriteklių ar socialinius sunkumus kenčiantys vaikai galėtų mokytis ir pasiektų puikių rezultatų. Tie, kurie tokį norą išreiškia, tampa dvejų metų trukmės programos dalyviais – mokytojais tose mokyklose, kuriose labiausia reikia pagalbos.

Pasak W. Kopp, mokytojavimas socialiai sudėtingoje ar skurdžioje aplinkoje yra aktyvios lyderystės forma, reikalaujanti didžiulių lyderystės įgūdžių, tam tikrų asmeninių savybių. Nors visa programa orientuota į vaikus,  tačiau mokytojavimo patirtis keičia ir pačius mokytojus: „Darbas mokykloje daro įtaką naujųjų mokytojų ateičiai, karjeros pasirinkimams, galų gale keičia, ugdo ir augina juos kaip asmenybes. Per du dešimtmečius, kol ši programa vykdoma Amerikoje, matome labai konkrečius rezultatus. Iš buvusių dalyvių ilgainiui susiformuoja savotiškos lyderių grupės, kurios lieka ištikimos pagrindiniam programos tikslui ir dirba ne tik mokyklose, bet visoje švietimo sistemoje, įvairiose institucijose ir taip daro teigiamą įtaką visai švietimo politikai šalies mastu. Turima konkreti patirtis ir įgūdžiai leidžia šiems žmonėms ne tik geriau suprasti vaikų poreikius, bet ir suteikia žinių, kaip tuos poreikius patenkinti, kaip padaryti, kad visi vaikai iš tiesų gautų kokybišką išsilavinimą, o mokymosi rezultatai būtų geresni“, – patirtimi dalijosi viešnia.

Nelygybė švietimo srityje didėja

Akivaizdu, kad šios visame pasaulyje populiarios novatoriškos mokytojų rengimo programos nebūtų sėkmingos, o ir iš viso negalėtų veikti be pačių mokyklų ir jų vadovybės noro ir pagalbos. Anot W. Kopp: „Mokyklos ir mokyklų direktoriai sako, jog reikia šių jaunų naujų mokytojų, reikia pagalbos, nes nori, kad mokyklą lankantys vaikai gautų gerą išsilavinimą bei būtinus tolesniam gyvenimui socialinius įgūdžius. Tokie mokytojai yra patys svarbiausi partneriai.“

Lietuviškais analogas, programa „Renkuosi mokyti!” taip pat įtraukė pedagoginio darbo patirties neturinčio, bet mokyti, savo pavyzdžiu įkvėpti ir motyvuoti mokytis vaikus norinčio ir galinčio jaunimo būrį. Kad nepaisant išankstinių nuogąstavimų projektas pasiteisino, o rezultatai pranoko lūkesčius, patikino Mokyklų tobulinimo centro direktorė Eglė Pranckūnienė: „Pradžioje daugelis mokyklų į naujuosius mokytojus žiūrėjo gana skeptiškai ar net įtariai, bet dabar situacija keičiasi. Mokyklos, kuriose mokytojavo projekto dalyviai, reiškia norą ir toliau bendradarbiauti. Tikiu, jog mokyklos suprato, kokį vaidmenį šie nauji mokytojai gali suvaidinti, kad jie gali tapti puikiais ir įkvepiančiais pavyzdžiais ne tik mokiniams, bet ir kitiems mokytojams. Ne paslaptis, kad  kai kurie mokytojai, turintys ilgametę darbo patirtį, gausybę žinių, tiesiog būna praradę entuziazmą, gal kiek nusivylę sistema ir mažiau motyvuoti. O šie jauni, energingi ir labai motyvuoti žmonės pačias mokyklas neretai įkvepia keistis, ieškoti naujų mokymo metodų.“

Apie tai, kad pokyčių reikia ne tik Lietuvos mokykloms, bet ir visai švietimo sistemai, kalbama nuolat, tačiau kai kurios svarbios problemos ir skauduliai, pasak E. Pranckūnienės, neretai vis dar nutylimi. „Programos pradžioje, mūsų atrinkti mokytojai darbavosi įprastose mokyklose daugiausia didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Bet dabar vis daugiau mokytojų stengiamės įdarbinti mažesniuose miesteliuose. Ir tam yra svarbių priežasčių. Anksčiau atrodė, kad skirtumai tarp didžiųjų miestų ir mažesnių miestelių bei gyvenviečių švietimo srityje nėra tokie dideli, o dabar matome, jog atotrūkis didėja. Beveik kiekviename miestelyje yra viena ar kelios mokyklos, kuriose mokosi vaikai, dėl įvairių priežasčių nepritapę kitose mokyklose, tautinių mažumų atstovų atžalos, vaikai iš globos namų ar internatų, ir jų mokymosi rezultatai neretai būna prastesni, kyla įvairių specifinių problemų, kurias spręsti tenka mokytojams. Bet, nepaisant to, šios mokyklos vis labiau stumiamos į paribį, paliekamos tvarkytis vienos, nors joms kaip tik reikia didesnio, papildomo dėmesio ir pagalbos.“

Tarptautiniai tyrimai, kuriuose ne pirmi metai dalyvauja ir Lietuva, rodo, kad mokinių pasiekimai yra gana glaudžiai susiję su mokyklų, kurias jie lanko, kokybe, o Lietuvoje atotrūkis tarp mokyklų kartais būna tikrai didžiulis: „Mūsų šalyje ne tik egzistuoja, bet ir vis didėja nelygybė švietimo srityje, nors politikai ir oficialūs pareigūnai apie tai kalba labai nenoriai. Panašu, kad jei ir toliau tylėsime, o tendencijos išliks tos pačios, tai po keleto metų kokybiškas mokslas gali tapti prieinamas ne visiems. Mūsų švietimo sistema ilgą laiką buvo suvokiama kaip gana apylygė, visiems vienodai prieinama ir kokybiška, bet pastaruoju metu tikrai ryškus regresas. Ir tai kelia susirūpinimą dėl pačių įvairiausių socialinių problemų, su kuriomis susidurs vis daugiau Lietuvos vaikų“, – kalbėjo E. Pranckūnienė.

Bendradarbiavimas – raktas į sėkmę

Atlikti tyrimai ir įvairios studijos rodo, kad labiausiai šiuose projektuose sekasi mokytojams, kurie aiškiai supranta, ko siekia, sugeba formuluoti aukštus tikslus ir jų siekti, nebijo iššūkių ir sunkumų, taip pat turi gebėjimą daryti pozityvią įtaką ir motyvuoti kitus. Ne mažiau svarbūs ir kritinio mąstymo įgūdžiai, organizaciniai gabumai.

Tačiau bene svarbiausia, pasak W. Kopp, ne konkrečios žinios, bet tai, „kad žmonės tikėtų vaikais, su kuriais jiems tenka dirbti, tikėtų jų galimybe pasikeisti, pasiekti gerų rezultatų, galų gale patys norėtų ir sugebėtų labai sunkiai dirbti dėl bendro tikslo – to, kad kokybiškas mokslas taptų prieinamas visiems.“

Jaunuoliai, apsisprendę tapti mokytojais, tampa tos pačios sistemos, kurią jiems patiems neseniai teko pereiti, dalimi. Jie eina dirbti į mokyklas, kuriose būna nusistovėję savi darbo metodai, tam tikros bendravimo taisyklės, o jiems tenka prisiderinti, integruotis, ir tai ne visada paprasta. Todėl vienos iš pačių pagrindinių vertybių, kurios nuolat pabrėžiamos visose tokio tipo programose, – pagarba ir nuolankumas. „Projekto dalyviai, naujai iškepti mokytojai, visų pirma turi būti įsisąmoninę, kad jiems patiems daug dalykų reikia išmokti. Nusiteikimas mokytis ir keistis, vertinti kitų darbą, susiformavusius modelius – tai vienas iš raktų į tikrą sėkmę. Pagunda primesti savo taisykles, savo metodus, manant, kad jie geresni,  pažangesni visada yra, bet daugiametė praktika rodo, jog patys geriausi rezultatai pasiekiami ten, kur vyrauja bendradarbiavimo atmosfera, kur įsiklausoma vieniems į kitus ir visų pirma žiūrima ne savęs, savo norų ir lūkesčių, bet vaikų, pas kuriuos ateinama, poreikių“, – reziumavo W. Kopp.

Viešnios mintims antrino ir E. Pranckūnienė sakydama, kad  labai svarbu dar pačiuose pirminiuose atrankos etapuose sugebėti įžvelgti, ar būsimasis mokytojas iš tiesų yra labiau susirūpinęs savimi, savo saviraiškos galimybėmis ir tikslų siekimu, ar vis dėlto jam svarbesnis yra kitas – tas, kurį reikės mokyti, tas, su kuriuo kartu reikės dirbti: „Projekto dalyviai dažniausiai būna ką tik studijas pabaigę, planuojantys savo karjerą ir ateitį jauni žmonės, tad jiems natūraliai kyla noras rasti būdų geriau realizuoti ir atskleisti save, savo gebėjimus ir polinkius. Todėl atsigręžti į kitą, matyti, suprasti jo poreikius ir lūkesčius, norėti tarnauti kitam yra labai svarbi, bet gana reta, savybė. Jauniems žmonėms tai neretai būna didelis iššūkis.“

Skirtingų šalių švietimo sistemos: panašumų daugiau nei skirtumų

„Prisipažinsiu, kai projektas prasidėjo, tapo tarptautinis, buvau gana skeptiškai nusitekusi ir galvojau, ar realu tikėtis, kad motyvavimo ir darbo sistema, kuri duoda puikių rezultatų Amerikoje, taip pat puikiai veiks ir, pavyzdžiui, Indijoje, – pasakoja W. Kopp ir iškart priduria, kad nuogąstavimai nepasitvirtino: – Projektas vykdomas daugelyje šalių nuo Šiaurės Amerikos iki Azijos, nuo Pietų Amerikos iki Artimųjų Rytų. Labai įdomu tai, kad, nepaisant skirtumų tarp šalių ir kultūrų, viskas yra ir labai universalu. Vaikai yra vaikai, kad ir kur jie būtų, o sėkmingas mokytojavimas skurdžiose ir socialiai pažeidžiamose visuomenės grupėse yra labai panašus kiekvienoje šalyje. Vaikai, kurie patiria ekonominių sunkumų, didelę socialinę atskirtį, vis viena yra tiesiog vaikai, kuriuos svarbiausiai išgirsti, įsiklausyti į jų poreikius ir norėti jiems padėti. Niuansų ir skirtumų, žinoma, yra, bet panašumas tiesiog stulbina.“

W. Kopp teigimu, švietimo sistemoje veikiantys modeliai, įsitvirtinę stereotipai ar baimės taip pat visur yra panašios: „Mūsų projektų dalyvių patirtis viename pasaulio regione tikrai puikiai pritaikoma priešingame Žemės rutulio gale. Taip jau yra, kad visos švietimo ir ugdymo sistemos veikia labai panašiai, ir tai man teikia optimizmo, nes tikiu, kad šią sistemą pažinus ją keisti ir tobulinti tampa paprasčiau.“

Programą „Renkuosi mokyti!“ globoja LR švietimo ir mokslo ministerija, organizuoja ir vykdo VšĮ „Mokyklų tobulinimo centras“. Šiuo metu programa finansuojama įgyvendinant ESF ir LR valstybės remiamą projektą ,,Netradicinio mokytojų rengimo modelio ,,Renkuosi mokyti!” plėtra Lietuvoje”. Daugiau informacijos www.renkuosimokyti.lt

+ 26

- 0

Dalintis žinute socialiniuos tinkluose