„Netikėdamas savimi, genijus nebūsi“, – sakydavo Balzakas. Ir anaiptol ne vien genijui privalu tuo tikėti. Ši frazė galioja kiekvienam be išimties. Studijų metai kupini kasdieninių mažų iššūkių, kuriuos įveikiant galima sėkmingai artėti prie savo asmeninių tikslų, tačiau čia be tikėjimo savimi neapsieisi. Juk ir garsiausių pasaulio genijų pavardės nebūtų linksniuojamos šiais laikais, jei jie patys nebūtų tikėję tuo, ką daro.

Tikėdami savimi išvengiame streso

Tikėjimas savimi – socialinis įgūdis, studentui suteikiantis psichologinio stabilumo jausmą ir pozityvią ateities perspektyvą. Psichologinio stabilumo universitete reikia kasdien: stojant prieš auditoriją, pareiškiant savo nuomonę paskaitos metu, diskutuojant su dėstytoju. Jeigu tokį socialinį įgūdį turime, viskas einasi kur kas lengviau, išvengiame bereikalingo nerimo. Studijos – puiki priemonė šiam įgūdžiui išsiugdyti, tad reikėtų išnaudoti jas savęs stiprinimui, o ne gniuždyti save pražūtingom mintim. Tikėtina, kad ne vienam skaitančiam šį straipsnį koliokviumo išvakarėse bent kartą galvoje sukosi mintis: „Aš šito niekada neišmoksiu“, „Neišlaikysiu“, „Aš visiškai tam negabus“. Tačiau galbūt šiuo atveju reikėtų pabandyti išvengti streso ir nepamiršti tokių frazių kaip „Nieko neįmanomo nėra“, „Aš tai įveiksiu“ ar „Aš galiu tai padaryti“.

Palengvina gyvenimą

Sociologiją Kauno technologijos universitete (KTU) studijuojanti ketvirtakursė Ieva mano, kad mes patys nepastebėdami pradedame neigiamai save vertinti, kas tikrai nėra tikslinga ir kartais visiškai nepagrįsta. „Pirmame kurse pristatinėjant pranešimą prieš auditoriją, drebėdavo ne tik balsas, bet ir kojos. Stokojau drąsos prieš kitus, ypač prieš dėstytojus, ir tiesiog abejodavau savimi kiekviename žingsnyje, kas, žinoma, kenkdavo ir studijų rezultatams. Dabar, būdama ketvirtakursė, esu visai kitokia, studijuodama įgijau daugiau pasitikėjimo, todėl viskas atrodo lengviau pasiekiama. Tad net artėjant bakalauro gynimui jaučiuosi rami. Kartais mes net nepastebime, kai galvoje pradeda suktis kvailos mintys, kurias analizuodami esame linkę nuvertinti save. Tačiau privalu jų atsikratyti. Tai labai palengvina gyvenimą“, – teigia mergina.

Atsikratykime abejonių

Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Verslo informatiką studijuojančio Šarūno nuomone, svarbiausia kažką darant išlaikyti tikėjimą savimi iki pabaigos, kitaip visas darbas gali nueiti perniek. „Pamenu, antrame kurse turėjau parašyti rinkos analizę, prie kurios darbavausi beveik mėnesį. Perskaičiau begalę informacijos, ir, nors žinojau, kad to modulio dėstytojas trumpai tariant „kirvis“, buvau ramus. Taigi atėjus atsiskaitymo dienai pristačiau savo darbą, o tuomet pasipylė karti dėstytojo kritika, kuri visiškai sumaišė mano mintis. Dėstytojui paprašius atsakyti į keletą klausimų, jau buvau galutinai savimi suabejojęs ir norėjau kuo greičiau dingti iš ten. Pamaniau, jog šįkart tikrai „susikirtau“. Po paskaitos dėstytojas geranoriškai paaiškino, kaip turėjo būti atsakyta į jo klausimus, o tada pagalvojau: juk viskas buvo mano mintyse, tik neišdrįsau šiam profesoriui to išsakyti. Tai man buvo pamoka, kad studijuojant būtina tikėti tuo, ką darai. Ir jeigu tiki, svarbu patikėti tuo iki galo, o ne suabejoti savimi vos tik kas nors  pabando tave išmušti iš vėžių“, – pasakoja vaikinas.

Nežinoti nėra blogai

Įdomu buvo sužinoti, kaip viskas atrodo iš dėstytojo pozicijos. Mintimis apie studentus iš šalies sutiko pasidalinti KTU Ekonomikos ir vadybos fakulteto dėstytojas Rytis Krušinskas. „Paskaitų metu pastebiu, jog dalis studentų netiki savo jėgomis ir bando išlikti nuošalyje. Vykstant diskusinei paskaitai kai kurie nudelbia akis žemyn ir laikosi pozicijos – „Kad tik manęs nepaklaustų“. Šiuos studentus, manau, baugina tokie psichologiniai dalykai kaip „O kas, jei aš nusišnekėsiu“, „Iš manęs juoksis kiti“, „Gerai nežinau, o sakyti gerai nežinodamas – nenoriu“ ir kt. Paskaitos metu parodyti savo nežinojimą tikrai nėra nieko blogo, todėl savimi nepasitikintiems studentams norėtųsi palinkėti perkopti per šį barjerą, nebijoti pabandyti vieną, antrą kartą, kas tikrai turėtų pridėti tikėjimo savo jėgomis. Niekas kitas kaip asmeninis pasiryžimas drąsos šioje gyvenimo srityje nepridės“, – kalbėjo dėstytojas Rytis.

Pradėti nuo savęs

Tad koks turėtų būti aptartos panacėjos receptas? Jį turbūt sudarytų pozityvus mąstymas, galimybių problemose įžvelgimas bei teigiamas savęs vertinimas. Juk visuomet reikia pradėti nuo savęs. Pirmiausia derėtų patikėti ne tuo, ką matome – pilku dienos fonu ar televizija, ne tuo, ką girdime – aplinkinių nuomone ir gandais, o tai, kas mūsų viduje – tai kas mums priimtina ir siektina. Ir tai taps geriausiu vaistu nuo visų studentiškų ligų.

+ 42

- 0

Dalintis žinute socialiniuos tinkluose