Lyderio biblioteka Straipsniai Rekomenduojami Romualdas GineviÄius: universiteto gyvenimas – nuolatinÄ— kova
„Šiuo metu universiteto gyvenimas – nuolatinÄ— kova. Kova už studijų krepÅ¡elius, kova dÄ—l finansavimo, dÄ—l Europos SÄ…jungos skiriamų pinigų... Lietuvos aukÅ¡tojo mokslo laukia dideli iÅ¡bandymai, kadangi nuo kitų metų jau pradÄ—s mažėti vidurines mokyklas baigianÄiųjų skaiÄius. Dar didesnį pavojų aÅ¡ įžiÅ«riu agresyvioje užsienio universitetų politikoje siekiant naujų rinkų. Sakydamas žodį „pavojus“, galvoje turiu ne konkurencijÄ…, bet mÅ«sų identitetÄ… ir galimÄ… jo praradimÄ….
Antra vertus, mÅ«sų tautos praeitis rodo, jog Lietuva jau ne kartÄ… sÄ—kmingai įveikÄ— tokias grÄ—smes ir iÅ¡liko. Manau, kad taip bus ir dabar“, – svarsto devynerius universitetui vadovaujantis prof. habil. dr. Romualdas GineviÄius.
VGTU rektoriui prof. habil. dr. Romualdui GineviÄiui „Už pasiekimus žmogiÅ¡kojo kapitalo ugdymo srityje“ skirtas Lietuvos didžiojo kunigaikÅ¡Äio Gedimino pirmojo laipsnio apdovanojimas ir Lietuvos didžiojo kunigaikÅ¡Äio Gedimino statulÄ—lÄ—. Universitetui ir jo vadovui praÄ—jusiais metais pavyko iÅ¡kovoti nemažai akademinių laimÄ—jimų ir sulaukti visuomenÄ—s įvertinimo. TaÄiau šįkart interviu su rektoriumi, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentu ne apie universiteto pergales, o apie tų pergalių kainÄ… ir vertÄ™. Pasak rektoriaus, universiteto gyvenimas tampa nuolatine kova. Jau ne pirmus metus universitetai gyvena turÄ—dami prieÅ¡taringÄ… tikslÄ…: kovoti, kad iÅ¡liktų ir Å¡ioje kovoje iÅ¡laikytų autonomijÄ….
Teko skaityti knygą „Lietuvos universitetų rektoriai“. Joje daugelis rektorių atvirai pasakoja apie rektoriavimo metus, kurie praėjo palikdami ne tik nuveiktų darbų rezultatus, pergales, bet ir nusivylimą darbuotojais, bendražygiais, pertvarkomis, švietimo sistema. Ar Jūs kuo nors nusivylėte?
GalbÅ«t skamba keistai ir neįtikÄ—tinai, bet bendras mano įspÅ«dis apie praÄ—jusius prieÅ¡taringus devynerius metus yra geras. Jokio nusivylimo aÅ¡ nejauÄiu. Be abejo, tai buvo svarbaus, atsakingo, alinamo darbo metai, taÄiau prasmingi. Man pavyko pasirinkti gerÄ… komandÄ… – atsidavusius universitetui, darbÅ¡Äius, iniciatyvius bei atsakingus prorektorius ir kanclerį. Tokiomis savybÄ—mis pasižymi ir didžioji dauguma padalinių vadovų, skyrių ir katedrų vedÄ—jų. Žinoma, per Å¡iuos metus teko susidurti ir su tokiais, kurie universiteto siekiams liko abejingi. TaÄiau tokių buvo nedaug. IÅ¡ esmÄ—s esu patenkintas visais mÅ«sų mokyklos darbuotojais.
Mano nusivylimas yra daugiau susijÄ™s su iÅ¡ore, su vykstanÄia, prieÅ¡taringa Å¡vietimo reforma. IÅ¡ esmÄ—s ji atneÅ¡Ä— pokyÄių visose svarbiose aukÅ¡tojo mokslo institucijų veiklos srityse. Reforma tarsi pažadino iÅ¡ letargo miego visÄ… Å¡vietimo sistemÄ…. Antra vertus, augimo be sunkumų, netgi klaidų, nebÅ«na. Tai natÅ«ralu.
Mane Å¡iandien labiau skaudina mÅ«sų mokslinÄ—s produkcijos vertinimo konjunktÅ«ra, nevienodų veiklos sÄ…lygų sudarymas aukÅ¡tosioms mokykloms. Deja, tai aÅ¡trÄ—janÄios konkurencinÄ—s kovos grimasos. Tokioje kovoje pralaimi netgi tie, kurie pasinaudoja susiklosÄiusiomis aplinkybÄ—mis.
Kokiomis aplinkybėmis tapote rektoriumi? Kaip Jums atrodo iš šiandienos pozicijų? Ar tada, 2002-aisiais, išrinktas pirmajai VGTU rektoriaus kadencijai, įsivaizdavote, kokį kelią teks nueiti?
Noriu pabrėžti pagrindinį dalykÄ… – rektoriumi atsitiktinai netampama. Apie tai liudija net ir toks faktas. RuoÅ¡iantis ir pradÄ—jus aukÅ¡tojo mokslo pertvarkÄ…, visÄ… laikÄ… buvo jauÄiamas tam tikrų jÄ—gų noras pademonstruoti, kad prie universitetų vairo esantys rektoriai yra stagnatoriai, visų Å¡vietimo reformų prieÅ¡ininkai, kad jiems rÅ«pi tik „šilta“ kÄ—dÄ—... TÄ… spaudimÄ… ir didelį norÄ… diskredituoti ypaÄ pajutau aÅ¡ – Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas. Logika aiÅ¡ki – jeigu rektoriai savo prezidentu iÅ¡sirinko žmogų, kuris yra „šioks ir anoks“, tai ko verti jie patys. Visoje Å¡ioje istorijoje keisÄiausia tai, kad bÅ«tent Lietuvos aukÅ¡tųjų mokyklų rektoriai pirmieji oficialiai kÄ—lÄ— klausimÄ… dÄ—l esminÄ—s aukÅ¡tojo mokslo reformos.
Prisimenu, aš tikrai neišveržiau į rektoriaus postą. Lemiami buvo tuometinio rektoriaus prof. E. K. Zavadsko žodžiai, kad pasiekti universiteto laimėjimai, tai, kas sukurta, yra daugelio metų visos bendruomenės, rektorato ir rektoriaus įtempto darbo rezultatas. Pagal įstatymą rektorius vienasmeniškai atsako už visą mokyklos veiklą, strategiją, todėl jį renkant negali būti atsitiktinumų. Vairą turi perimti laiko patikrintos, patikimos rankos, kurios plėtos tai, kas jau buvo sukurta. Šios mintys tuomet ir nulėmė mano pasiryžimą.
Tiek ir apsisprendžiant, tiek ir dalyvaujant rinkimuose tuomet labiausiai kaustÄ— atsakomybÄ—s baimÄ—. AtsakomybÄ— už universitetÄ…, jo ateitį, atsakomybÄ— už jame dirbanÄius žmones. AtrodÄ—, kad nesugebÄ—siu priimti reikiamų sprendimų. Bet tokia baimÄ— buvo tik iÅ¡ pradžių. TuometinÄ— situacija man priminÄ— maÅ¡inos vairavimÄ…, kai kÄ… tik gavÄ™s vairuotojo pažymÄ—jimÄ… žinai, kad teks savarankiÅ¡kai iÅ¡važiuoti į judriÄ… gatvÄ™, kurioje bÅ«si apsuptas lekianÄių automobilių. Tuomet pajunti baimÄ™, kad gali padaryti avarijÄ…. TaÄiau taip bÅ«na tik tol, kol į rankas paimi vairÄ…. Visas jaudulys ir baimÄ— pradingsta, atsiranda pasitikÄ—jimas ir ramybÄ—, pradeda veikti ne emocijos, o protas. Panašų jausmÄ… tada patyriau ir aÅ¡: visas netikrumas praÄ—jo, kai visa galva pasinÄ—riau į sunkų ir įvairiapusiÅ¡kÄ… rektoriaus darbÄ….
Rektoriumi esate devynerius metus. Per tiek laiko daug kas, neabejoju, tapo Jums nuspėjama: ir darbuotojų elgesys, ir būsimi įvykiai tiek universiteto viduje, tiek išorėje. Ar yra dalykų, kurie Jus vis dar maloniai nustebina?
Be abejo, toje paÄioje aukÅ¡tojoje mokykloje dirbu jau per keturiasdeÅ¡imt metų, todÄ—l tuos, su kuriais tenka bendrauti asmeniÅ¡kai, pažįstu kaip „nuluptus“. Bent jau manau, kad taip gerai pažįstu, nes žinau, kÄ… ir kiek gali konkretus žmogus, kÄ… kam gali patikÄ—ti ir ko laukti. AÅ¡ dažnai klausiu savÄ™s: ar tu neverdi savo sultyse, ar tau priimtina dinamika, naujos idÄ—jos, naujų plÄ—tros kelių paieÅ¡ka? Manau, kad kai jau nebegali bÅ«ti permainų prieÅ¡akyje, reikia tuÄtuojau pasitraukti.
Man, kaip rektoriui, didžiausias džiaugsmas, kai į atsakingÄ… postÄ… pavyksta parinkti žmogų, kuris maloniai nustebina savo įdiegtomis naujovÄ—mis, veržlumu ir kryptinga veikla. Ä®sitikinau, kad bet kurio padalinio plÄ—trÄ… iÅ¡ esmÄ—s lemia jo vadovas. Džiugu, kad mums pavyko parinkti tokius žmones. GalÄ—Äiau pateikti daug pavyzdžių, kai dÄ—l tinkamai parinkto vadovo jų kuruojama padalinio veikla užėmÄ— lyderÄ—s pozicijas tarp Lietuvos universitetų.
Jums tenka spręsti ir buitiškus, ir globalius universiteto gyvenimo klausimus. Sprendimus priimate vadovaudamasis patirtimi, vadybos taisyklėmis ar intuicija?
Savo darbo kabinete iÅ¡girstu daug ir gerų, ir blogų dalykų. Ateina žmonÄ—s padÄ—koti už priimtus gerus sprendimus, už bendradarbiavimÄ… su jais, ateina pasiskųsti, ateina praÅ¡yti pagalbos. AtsiunÄiami ir atneÅ¡ami tiek įvardyti, tiek anoniminiai skundai. BÅ«na visko. Reikia priimti sprendimus, nuo kurių priklauso tolesnis žmogaus gyvenimas. Tokiose situacijose negaliu vadovautis vien tik vadybos taisyklÄ—mis, vien tik intuicija ar patirtimi. Kiekvienas atvejis yra unikalus. Sprendimų priÄ—mimas yra savotiÅ¡kas menas, todÄ—l tenka vadovautis ir patirtimi, ir vadybos kanonais, ir intuicija, ir įstatymais. Tik bendras viso Å¡ito vardiklis visada yra žmogiÅ¡kumas. AÅ¡ tuo vadovaujuosi.
Rektorius atsakingas už visą universiteto ūkį, finansus, darbuotojus, veiklos rezultatus. Tokiame darbe būna ir nesėkmių. Ar per devynerius rektoriavimo metus buvo dalykų, dėl kurių jautėte kaltės jausmą?
Taip, esu atsakingas už visÄ… universiteto veiklÄ…. Negaliu sukontroliuoti visų darbuotojų darbo. TÄ… gali padaryti tik padalinių, kuriems priklauso darbuotojai, vadovai. Jeigu jie silpni, atsiranda darbo brokas, nepasiekiami iÅ¡kelti tikslai. Visa tai integruojasi į bendrus universiteto veiklos rezultatus. TodÄ—l pagrindinis rektoriaus uždavinys – parinkti tinkamus žmones, galinÄius efektyviai vadovauti jiems patikÄ—tiems darbams. DÄ—l įvairių priežasÄių, tiek objektyvių, tiek subjektyvių, visiÅ¡kai to padaryti nepavyko.
BÅ«Äiau nenuoÅ¡irdus, jeigu sakyÄiau, kad viskas man pavyko. Kas nepavyko? Nepavyko visų universitete dirbanÄių žmonių, besimokanÄių studentų suburti į bendruomenÄ™, į vienÄ… „kumÅ¡tį“, bendruomenÄ™, kurioje kiekvienas jos narys neraginamas, nevaromas į priekį daro viskÄ…, kas nuo jo priklauso, kad gimtasis jo universitetas klestÄ—tų, bÅ«tų žinomas, kad stiprÄ—tų jo pozicijos. Nepavyko įveikti dalies žmonių abejingumo bendriems mÅ«sų siekiams. Dalis jų taip ir liko nesuvokÄ™, kad universiteto laimÄ—jimai tiesiogiai ar netiesiogiai teigiamai atsiliepia kiekvieno bendruomenei nario situacijai. Lygiai taip, kaip nesÄ—kmÄ—s mažina kiekvieno jų galimybes. Pasiteisinimui galiu tik pasakyti, kad Å¡is uždavinys, kryptingai veikianÄios bendruomenÄ—s formavimas yra be galo sunkus, sudÄ—tingas ir ilgalaikis. Jo sprendimo sÄ—kmÄ— priklauso tiek nuo vidinių priežasÄių, darbuotojų mentaliteto, rektoriaus, rektorato pastangų, tiek ir nuo iÅ¡orÄ—s – Å¡alies ekonominÄ—s padÄ—ties, darbuotojų socialinių sÄ…lygų.
Vadovauti mokslo institucijai, vadinasi, vadovauti eruditams, asmenybÄ—ms, visais klausimais turinÄioms savo nuomonÄ™. Vienos aukÅ¡tosios mokyklos rektorius tai vaizdžiai pavadino „buvimu tarp girnų“.
Esu kalbÄ—jÄ™s apie universiteto ir įmonÄ—s skirtumus. Atrodo, kad ne veltui. Ir tai, kad įmonÄ— savo veikloje siekia pelno, kartais ir bet kuria kaina, o universitetas – ne, nÄ—ra svarbiausias ir vienintelis skirtumas. Universiteto potencialas – aukÅ¡to intelekto mokslininkai, kritiÅ¡kai mÄ…stanÄios, savarankiÅ¡kos asmenybÄ—s. Ä®sivaizduokime, kad tokios institucijos vadovu tampa verslo įmonÄ—s direktorius, geras vadybininkas (tokių pavyzdžių, kurie baigÄ—si visiÅ¡ka nesÄ—kme, buvo Danijoje). Toks žmogus sÄ—kmingai vadovauti universitetui negali dÄ—l daugelio priežasÄių. Pirma, gamybininkui sunku surasti kalbÄ… su mokslininkais – pernelyg skirtingi vidiniai pasauliai. Antra, iÅ¡kyla universiteto veiklos komercializavimo pavojus, o tai, be abejo, skaudžiai atsilieptų rengiamų specialistų kokybei. Ir iÅ¡ esmÄ—s vargu ar įmanomas kÅ«rybinis mokymas vadovaujantis vien tik ekonomine logika. Kur nÄ—ra laisvÄ—s, ten nÄ—ra ir kÅ«rybos. Jei nori jausti profesorių, su kuriais dirbi, pagarbÄ… ir pasitikÄ—jimÄ…, turi ir pats bÅ«ti profesorius. Taip pat privalai bÅ«ti geras mokslininkas, kad turÄ—tum moralinÄ™ teisÄ™ to paties reikalauti ir iÅ¡ kitų. Bendravimo su moksline bendruomene pagrindas – pagarba, tolerancija ir kolektyviÅ¡kumas.
Studijų kokybÄ™, ypaÄ techniÅ¡kame universitete, lemia finansai. Ar techniÅ¡kų studijų kokybÄ— visada suderinama su „diržų veržimosi“ politika?
Be abejo, finansai yra viena svarbiausių studijų kokybÄ—s sÄ…lygų. TodÄ—l man keista iÅ¡girsti iÅ¡ politikų, kai jie sako, kad kai pasieksite aukÅ¡tÄ… studijų kokybÄ™, tada gausite pinigų. Ä®domu, ar nors vienas verslo projektas gali bÅ«ti sÄ—kmingas be investicijų? Antra vertus, techniÅ¡ki universitetai, palyginti su humanitariniais, yra palankesnÄ—je situacijoje, kadangi jie gali papildomai užsidirbti iÅ¡ Å«kio subjektų, siÅ«lydami savo paslaugas. Kai Å¡alies ekonomika plÄ—tojosi normaliai, mÅ«sų universitetas taip užsidirbdavo po keliolika milijonų litų. AnksÄiau ar vÄ—liau Å¡alies Å«kis atsigaus ir Å¡is pajamų Å¡altinis vÄ—l taps ypatingai svarbus. Deja, Å¡iuo metu esama universitetų mokslinÄ—s produkcijos vertinimo sistema neskatina plÄ—toti tyrimų Å«kio subjektų užsakymu, kadangi jos apskaita remiasi iÅ¡ esmÄ—s vien tik iÅ¡spausdintų straipsnių skaiÄiumi. Tai galbÅ«t tinka fundamentaliesiems, bet jokiu bÅ«du netinka taikomiesiems mokslams. Å iuo metu universiteto finansinÄ— padÄ—tis ypaÄ priklauso nuo gautų studijų krepÅ¡elių skaiÄiaus. TaÄiau technologiniai mokslai yra brangÅ«s, ir mes mažai sulaukiame už studijas mokanÄių studentų. ValstybÄ—, įvertindama inžinierių svarbÄ… Å¡alies Å«kio plÄ—trai, galÄ—tų numatyti kitokiÄ… inžinerinių studijų finansavimo tvarkÄ…, kaip tai daro, pavyzdžiui, latviai.
Perversmai jau ne pirmus metus purto ir Lietuvos švietimo sistemą. Ko gero, esate vienas iš tų rektorių, kuris turėjo daugiausia drąsos, bet į kurį buvo įsmeigta ir daugiausia kritikos strėlių?
IÅ¡ esmÄ—s reformÄ… vertinu teigiamai. Ministrui G. SteponaviÄiui pavyko iÅ¡ sÄ…stingio iÅ¡judinti tokiÄ… didelÄ™ aukÅ¡tojo mokslo sistemÄ…. VisÄ… laikotarpį, susijusį su aukÅ¡tojo mokslo reforma, skirstyÄiau į du etapus. Pirmasis – tai pasiruoÅ¡imas aukÅ¡tojo mokslo įstatymo, įtvirtinanÄio reformos principus, priÄ—mimas. Antrasis – pirmieji minÄ—to įstatymo veikimo metai. NÄ— viena reforma, ypaÄ tokia, lieÄianti beveik visus socialinius visuomenÄ—s sluoksnius, negali bÅ«ti itin palankiai sutikta. TodÄ—l, kaip ir priimta demokratinÄ—je visuomenÄ—je, iki įstatymo priÄ—mimo visi turi teisÄ™ reikÅ¡ti savo nuomonÄ™, diskutuoti ir vertinti. BÅ«tų keista, jeigu universitetų rektoriai bÅ«tų likÄ™ nuoÅ¡alyje. AÅ¡, kaip Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, privalÄ—jau vieÅ¡ai pasakyti Lietuvos universitetų rektorių, be abejo, ir savo nuomonÄ™ ir abejones dÄ—l tam tikrų reformos aspektų. O kad buvau paverstas reformos kritiku, tai daugiau žiniasklaidos, asmenų, nepripažįstanÄių kitokios nuomonÄ—s, nuopelnas. Kai AukÅ¡tojo mokslo įstatymas buvo priimtas, aÅ¡ pirmasis pasakiau, kad kritika ir debatai baigÄ—si, reformÄ… reikia įgyvendinti. Žinoma, atsižvelgiant ir taisant tuos netinkamus aspektus, kurie iÅ¡aiÅ¡kÄ—jo pradÄ—jus įstatymÄ… įgyvendinti. Kartu su Å vietimo ir mokslo ministerija gana sÄ—kmingai tai ir darome.
Ar Jus vargina populiarumas? Ar jauÄiate, kad stebimas ir vertinamas kiekvienas JÅ«sų judesys?
NesijauÄiu, kad esu populiarus. Ir toks bÅ«ti nenoriu. Mano prigimtis yra kitokia. Noriu ramaus, mÄ—gstamo darbo. O vadinamÄ…jį populiarumÄ… lemia gyvenimo aplinkybÄ—s: nebÅ«tų Lietuvos universitetų rektoriai iÅ¡rinkÄ™ manÄ™s jų konferencijos prezidentu tuo laiku, kai prasidÄ—jo aukÅ¡tojo mokslo pertvarka, mažiau mano pavardÄ— ir teiginiai bÅ«tų mirgÄ—jÄ™ spaudoje, mažiau bÅ«Äiau „muÅ¡amas“ už mano lÅ«pomis iÅ¡reiÅ¡kiamÄ… konferencijos nuomonÄ™.
Antra vertus, tokie dalykai užgrūdina. Iš pradžių kildavo noras pulti į kovą, paaiškinti tikrąsias priežastis, paaiškinti, kad tai tik gudriai surežisuotas spektaklis. Tada gavau protingą patarimą: nereikia kreipti dėmesio, nes jei teisiniesi, vadinasi, esi kaltas. Protingi žmonės supranta, o nesuprantantiems įrodinėti beprasmiška. Tai žodžiai, kuriais visada vadovaujuosi.
Viename interviu esate minėjęs, kad rektorius turi būti itin stiprios sveikatos ir labai stiprių nervų. Kokie projektai ir kompromisų ieškojimai per pastaruosius metus pareikalavo daugiausia nervų?
Galiu Å¡iÄ… mintį patvirtinti ir dabar. Rektoriaus darbo diena trunka 12 valandų, dažnai ir Å¡eÅ¡tadienį, ir sekmadienį. Labai sudÄ—tinga tai, kad vienu metu tenka sprÄ™sti daugybÄ™ klausimų, tai yra staigiai persiorientuoti ir įsigilinti į įvairiausių problemų esmÄ™. Be to, įstatymų numatyta taip, kad vienas asmuo, rektorius, atsako už visÄ… universiteto veiklÄ… – ir už tvarkÄ… finansuose, ir už studijų bei mokslo rezultatus, ir už bendruomenÄ—s narių poelgius, ir visa kita. Tenka skirti darbuotojams drausmines nuobaudas, atleisti ir priimti į darbÄ…. Visi Å¡ie klausimai reikalauja jautrumo, nes neteisingi sprendimai gali turÄ—ti atitinkamų pasekmių. Labiausiai žeidžia nepelnytas universitetų puolimas, kai visos susikaupusios blogybÄ—s, kurių daugelis atsirado ne dÄ—l universitetų kaltÄ—s, priskiriamos bÅ«tent jiems. Man nesuprantamas kaltinimas, kodÄ—l Lietuvos universitetų nÄ—ra tarp Å¡imto geriausių pasaulio universitetų. Tada atsakau, kai Lietuva bus tarp pasaulio ekonomikos lyderių, tada ir mÅ«sų universitetai bus tarp pirmaujanÄių pasaulio universitetų.
Mus žeidžia ir stebina tai, kad pasiekę neeilinių laimėjimų mokslo žurnalų leidyboje (dauguma jų priimti į prestižiškiausią pasaulyje ISI WebofKnowledge bazę), turime įrodinėti, kad tai ne „kiemo“ žurnalai. Šių žurnalų redakcines kolegijas sudaro žinomi mokslininkai iš viso pasaulio, straipsnius gauname iš daugybės šalių, visus juos vertina ir užsienio recenzentai. Mūsų mokslinių žurnalų citavimo indeksas itin aukštas (ir ne dėl „savicitavimo“). Taip mes keliame Lietuvos prestižą, jos tarptautinį reitingą. Deja, Lietuvoje mes už tai „mušami“. Ne veltui sakoma, kad savo kieme pranašu nebūsi. Stebina tai, kad kritikos sulaukiame ne iš užsienio, bet iš „kolegų“ Lietuvoje.
Šiuo metu Lietuvos aukštosios mokyklos gyvena pagal „džiunglių įstatymą“ – laimi tas, kas stipresnis ir agresyvesnis. Jūsų, kaip vadybos profesoriaus, nuomone, tai yra natūrali išlikimo kova, kuri turi galioti ne tik verslo įmonėms, bet ir universitetams?
Yra du prieÅ¡ingi valdymo modeliai – griežtai centralizuotas ir visiÅ¡kai liberalizuotas. Pirmojo modelio pavyzdys – sovietinÄ— Å«kio valdymo sistema, antrÄ…jį galima pavadinti kaip „laukinių Vakarų“ arba „džiunglių įstatymo“ modelį. Pasaulis abu juos atmeta kaip kraÅ¡tutinius. TÄ… įrodÄ— žlugÄ™ arba žlungantys režimai, įkÅ«nijantys centralizuotÄ… ekonomikos modelį. IÅ¡sivysÄiusios valstybÄ—s atsirado iÅ¡ antrojo modelio.
Å iandien aukÅ¡tajame moksle mes krypstame link visiÅ¡kai liberalizuoto modelio. TaÄiau jis aukÅ¡tajam mokslui netinka, kadangi aukÅ¡tojo mokslo institucijoms tenka ypatinga misija – Å¡viesti tautÄ…, didinti jos intelektualinį potencialÄ…. KažkodÄ—l Å¡iandien aÅ¡ nebeiÅ¡girstu neseniai taip dažnai kartoto teiginio, kad Lietuva yra maža, neturinti gamtos iÅ¡teklių Å¡alis, todÄ—l jos ateitį galima užtikrinti vien lavinant žmones. Esu įsitikinÄ™s, Å¡vietimas, mokslas – ne tik mÅ«sų ekonominÄ—s gerovÄ—s, bet ir identiteto, iÅ¡likimo sÄ…lyga. Manau, kad tai turÄ—tų bÅ«ti esminis Å¡alies valdžios rÅ«pestis, nuo kurio negalima nusiÅ¡alinti. TodÄ—l didžiosios finansinÄ—s naÅ¡tos dalies perkÄ—limas vien tik ant jaunimo ir jų tÄ—vų peÄių yra neperspektyvus. TokiÄ… klaidÄ… daro visos Europos SÄ…jungos Å¡alys, tuo tarpu investicijos į mokslÄ… treÄiojo pasaulio Å¡alyse sparÄiai didÄ—ja, kaip ir JAV. Ar ne todÄ—l negarbingai žlugo Lisabonos strategija? Dabar ji jau vadinama Lisabonos tragedija...
„DidžiausiÄ… įspÅ«dį palikdavo Rektorių konferencijos posÄ—džiai. YpaÄ imponuodavo du dalykai: kiekvieno rektoriaus pasiryžimas visomis iÅ¡galÄ—mis kautis dÄ—l savo universiteto interesų, o kai iÅ¡kildavo bendra grÄ—smÄ— aukÅ¡tajam mokslui – veikti sutartinai ir ryžtingai“, – atsimena buvÄ™s VPU rektorius prof. Antanas Pakerys. Galite tai kaip Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas patvirtinti? Kokių rezultatų pasiekÄ— Rektorių konferencija, saugodama Lietuvos aukÅ¡tųjų mokyklų autonomijÄ… ir identitetÄ…?
Turiu garbÄ—s jau dvi kadencijas (4 metus) bÅ«ti Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentu. IÅ¡imties tvarka antroji kadencija pratÄ™sta dar metams. JauÄiu pagarbÄ… visiems rektoriams – visi jie garbingai atstovauja savo vadovaujamoms institucijoms. Labiausiai man imponuoja jų atsakomybÄ—s už Lietuvos ateitį, aukÅ¡tÄ…jį mokslÄ… suvokimas. MÅ«sų konferencijose bet kuriuo klausimu vyksta principinga diskusija, todÄ—l nebelieka vietos jokiai konjunktÅ«rai. Jeigu tokia veikla ir vyksta, tai yra privatus kiekvieno rektoriaus reikalas. Už kiekvieno rektoriaus peÄių – daugiametÄ—, neįkainuojama darbo aukÅ¡tojo mokslo sistemoje patirtis, tai paties aukÅ¡Äiausio lygio ekspertai aukÅ¡tojo mokslo klausimais. Gaila, kad pastaraisiais metais pastebiu norÄ… konferencijÄ…, kaip ekspertinÄ™ institucijÄ…, iÅ¡trinti iÅ¡ visų direktyvinių dokumentų. Gal esame per dideli laisvamaniai?
Rektorių konferencija visada gynÄ—, gina, manau, ir gins esminÄ™ universitetų plÄ—tros sÄ…lygÄ… – autonomijÄ…. NorÄ… bÅ«ti nepriklausomi, autonomiÅ¡ki paveldÄ—jome iÅ¡ seniausių laikų, iÅ¡ amžių glÅ«dumos. Tai esminis visų laikų universitetų veiklos principas. Galima bÅ«tų pasakyti taip: universiteto yra tiek, kiek yra autonomijos. Ne visiems tai patinka. Labiausiai tai nepatinka tiems, kurie neskiria universiteto nuo pelno siekianÄios įmonÄ—s. Kartais visuomenÄ™ bandoma suklaidinti teigiant, jog autonomijos siekiama tam, kad bÅ«tų galima savivaliauti, bÅ«ti nekontroliuojamiems. Nieko panaÅ¡aus. Kuo daugiau autonomijos, tuo daugiau atsakomybÄ—s, tuo daugiau kontrolÄ—s, padedanÄios iÅ¡vengti finansinių klaidų ir užkirsti keliÄ… piktnaudžiavimui, jeigu toks yra.
Ar esate optimistas? Jūsų nuomone, Lietuvos aukštosios mokyklos išlaikys savo nepriklausomybę ir identitetą?
Esu optimistas. Lietuvos aukÅ¡tosios mokyklos iÅ¡laikys savo nepriklausomybÄ™ ir identitetÄ… jau vien dÄ—l to, kad jos privalo tai padaryti. „Vardan tos Lietuvos...“ Sakiau, kad universiteto yra tiek, kiek jis savarankiÅ¡kas. Tik tokiu atveju jis gali atlikti savo misijÄ… tautai ir valstybei. O misija aiÅ¡ki – ruoÅ¡ti aukÅ¡to intelektualinio lygio specialistus, gebanÄius kurti ne tik mÅ«sų valstybÄ™, jos gerovÄ™, bet ir iÅ¡saugoti jos identitetÄ….
Gyvename sudÄ—tingais laikais, kai perkainojamos visos vertybÄ—s. Ne veltui sakoma, kad gyvenimo neapgausi: į pavirÅ¡ių pradeda lįsti visos plÄ—tojant Lietuvos aukÅ¡tÄ…jį mokslÄ… anksÄiau padarytos klaidos. Tai ir studijuojanÄiųjų struktÅ«ra („apversta piramidė“), ir dÄ—stytojų prestižo nuvertinimas, galų gale ir mÅ«sų socialinÄ— realybÄ—, nesudaranti sÄ…lygų gilioms motyvuotoms studijoms. Esu įsitikinÄ™s, kad visa tai laikina. Vakarų valstybÄ—s savo gerovÄ—s nesukÅ«rÄ— per kelis deÅ¡imtmeÄius. Tai Å¡imtmeÄių kelias, palydÄ—tas ir karų, ir revoliucijų, ir pakilimų, ir nuopuolių. Nepaisant visų nesklandumų, mes einame žymiai greiÄiau. TaÄiau vis tiek tai yra kelias.
Ar būna dienų, kai norite nusimesti visų rektoriaus įsipareigojimų, pareigų naštą ir tiesiog sėdėti ant ežero kranto ir... žvejoti? Ar būna, kad svajojate būti tiesiog paprastu žmogumi?
TurbÅ«t jau pasikartosiu – nesiveržiau į rektoriaus postÄ…, nes jame maÄiau milžiniÅ¡kÄ… atsakomybÄ—s jausmÄ…, įtemptÄ… darbÄ… be laisvo laiko, o ne „šiltą“ kÄ—dÄ™. Be abejo, bÅ«tų gera dabar sÄ—dÄ—ti ant ežero ar upÄ—s kranto ir žvejoti, o ne kalbÄ—ti įvairiomis progomis iÅ¡ tribÅ«nų... Kartais norÄ—Äiau ramiai sÄ—dÄ—ti salÄ—je ir kartu su visais klausytis, kÄ… kalba kiti. Deja, mÅ«sų gyvenimo filosofija kita. Žmogus turi vadovautis pareigos jausmu, o ne noru gyventi tik savo malonumui. Jeigu mes visi taip elgtumÄ—s, nebÅ«tų judÄ—jimo į priekį, nebÅ«tų pažangos. Be to, ramybÄ— – pražūtis paÄiam žmogui. AplinkybÄ—s formuoja žmogaus elgesį, modeliuoja jo veiksmus einant į priekį, o Å¡is judÄ—jimas savo ruožtu suformuoja naujas aplinkybes. Å is procesas yra begalinis, bÅ«dingas tiek žmogui, tiek Å¡eimai, tiek organizacijai, valstybei ir visai žmonijai. Tapti žmogumi, gyvenanÄiu tik savo malonumui, yra nepaprasta. PrieÅ¡ tai reikia nueiti ilgÄ…, kupinÄ… įtampos keliÄ…. Taip sutvarkytas mÅ«sų gyvenimas. Ir aÅ¡ tuo keliu einu.
Edita JUČIŪTĖ
+ 26 - 0 Dalintis žinute socialiniuos tinkluose
Palaikykite mus!
„Lyderių laiko“ naujienlaiškis
Teisininko konsultacija
Rašykite mums
Mielieji, labai vertiname Jūsų nuomonę ir pasiūlymus. Pasidalinkite jais su mumis.
ValstybinÄ— Å¡vietimo strategija
Tarptautinis bendradarbiavimas
Nuotraukų albumas
Å vietimo naujienos
- Naujame interneto portale studentai gali susirasti praktikos vietÄ…
- Pavasario „Jamam“ nuolaidų dienoje apsilankÄ— 219 tÅ«kstanÄių pirkÄ—jų
- Kūrybinių industrijų studentai: ryšių su savo srities atstovais ieškome patys
- Baltijos šalyse vyriausi naujų būsto paskolų gavėjai gyvena Latvijoje
- Lietuvių mokiniai pirmą kartą iškovojo auksą tarptautinėje filosofijos olimpiadoje
- Mokantys už mokslÄ… studentai sukÄiauja tiek pat, kiek nemokantys
Siūlome aplankyti
