2001 JAV Kongresas priėmė No Child Left Behind (Nė vienas vaikas neliks užnugary) įstatymą. Įstatymas buvo priimtas tuometinio JAV Prezidento George W. Bush’o iniciatyva ir Kongrese sulaukė didžiulio palaikymo. Kokia pagrindinė šio įstatymo mintis? Ta, kad aukštų standartų turėjimas ir išmatuojamų tikslų išsikėlimas gali pagerinti (net ir individo) ugdymo rezultatus.

Paprastai kalbant, kiekviena mokykla, norėjusi gauti pinigų iš federalinio biudžeto, turėjo vertinti vaikus pagal standartus. Mokyklos finansavimas priklausė nuo vaikų egzaminų rezultatų. Kiekviena valstija pagal naująją tvarką turėjo įvesti vaikų vertinimo standartus (pagal šį įstatymą nebuvo valstybinių standartų, kiekviena valstija turėjo savus) ir būdą išmatuoti (dažniausiai – egzaminai), ar tie standartai yra pasiekiami.

Kai sužinojau apie šį įstatymą, man jis patiko, nes skatino tėvų įsitraukimą; mokyklos buvo atsakingos ir tėvams; bent jau teoriškai (ir tai daug kur įvyko ir praktiškai) turi gerėti ugdymo kokybė, nes įstatymas reikalavo, kad tai, kas vyksta klasėse, būtų pagrįsta moksliniais tyrimais; skirtas didžiulis dėmesys raštingumo ugdymui.

Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau matėsi įstatymo spragos. Visų pirma, tik skaitymas, gimtoji kalba, matematika ir gamtos mokslai buvo išskirti kaip „esminiai dalykai“ mokykloje. Tai sąlygojo, kad net 71 proc. mokyklų sumažino ne tik finansavimą, bet ir skiriamų valandų skaičių istorijos, dailės, užsienio kalbų ir muzikos pamokoms.

Visų antra, visi koncentravosi į tai, kad būtų pasiekti minimalūs standartai. Pavyzdžiui, per pirmus penkerius metus nuo įstatymo priėmimo finansavimas talentingų vaikų ugdymo programoms sumažėjo trečdaliu.

Visų trečia, paaiškėjo, kad vieni moksliniai tyrimai tiko, o kiti – ne: tinkami buvo tik kiekybiniai tyrimai, o kokybiniais remtis – pagal šį įstatymą – buvo nerekomenduotina.

Ir tai buvo tik pradžia.

Kuo toliau, tuo labiau buvo  abejojama šio įstatymo nauda: valstijos žemino standartus, pedagogai pradėjo apgaudinėti sistemą, ugdymo procesas tapo ruošimosi egzaminams ir testams procesu, iš ugdymo įstaigų išėjo daug motyvuotų pedagogų. Vienu žodžiu, vietoj to, kad mokyklos labiau stengtųsi, jos ėmė stengtis mažiau ir ieškoti būtų, kaip apeiti šį įstatymą. Kadangi mokyklos buvo baudžiamos, natūralu, kad jos visomis išgalėmis ėmė vengti bausmių. Liūdniausia, kad ne stengdamosis gerinti ugdymo kokybę, o bandydamos apeiti sistemą. Nenuostabu, kad pedagogas, žinodamas, kad jo atlyginimas priklauso nuo mokinių egzaminų rezultatų, per egzaminus ėmė pasakinėti mokiniams, o pagrindiniu tikslu tapo ruošimas egzaminams.

Dar viena didelė bėda buvo ta, kad kai kuriose mokyklose progresas buvo milžiniškas, tačiau – pagal standartus – mokykla vis dar buvo “nepateisinanti lūkesčių”. Tai nepaprastai mušė aktyvių, inovatyvių bei dirbančių iš peties pedagogų ir administratorių ūpą.

Ko mes galėtumėme pasimokyti?

Akivaizdu, kad centralizacija neveikia. Centralizacija pateikia receptus, kurie nėra kilę pačiose ugdymo organizacijose. Centralizacija trukdo progresui, neleidžia tobulėti. Centralizacija žemina ugdymo standartų kartelę ir siaurina ugdymo programas. Lankstumas, atsitraukimas ir ugdymo įstaigų įgalinimas leidžia atsispirti ir pradėti tobulėti.

Reikia, kad į ugdymo įstaigas ateitų dirbti motyvuoti žmonės. Žmonės motyvuojasi, kai daug kas atiduodama į jų pačių rankas, mažėja popierizmo ir daugėja laisvės. TSRS labai aiškiai parodė, kad didindamas prižiūrėtojų skaičių nekelsi kokybės – tik daugės korupcijos ir veidmainiškumo bei bus bandoma apeiti sistemą. Panašiai atsitiko ir su OFSTED Didžiojoje Britanijoje. Trumpai tariant, kokybės inspektoriai kokybės neužtikrina.

Akivaizdu, kad daugiau egzaminų negarantuoja geresnių rezultatų. Daug svarbiau už egzaminų kiekybę yra egzaminų kokybė. Be to, kai pagrindiniu tikslu tampa pasiruošimas egzaminams, ugdymo įstaigos virsta ruošimo egzaminams laboratorijomis. Nenuostabu, kad iš tokių laboratorijų bėga talentingi, mylintys savo darbą žmonės, kurie nori ne ruošti vaikus egzaminams, o juos ugdyti.

Liaukimės į pedagogą žiūrėti tarsi ji(s) būtų nežemiška būtybė. Pedagogas – masinė profesija. Pavyzdžiui, 2004 Lietuvoje vien tik ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirbo beveik 12 000 pedagogų. Aš pati pedagogo profesiją šiek tiek mistifikuoju kalbėdama apie pašaukimą, bet, žmonės mielieji, bet koks savo srities profesionalas turi turėti pašaukimą ir degti aistra savo darbui. Pasidomėkite, kuo gyvena geriausi pasaulio sportininkai, virėjai, teisininkai, pedagogai – jiems visiems jų darbas yra tapęs gyvenimo būdu. Visi kiti – tiesiog atlieka užduotis. Todėl reikia susitaikyti su tuo, kad tas pats yra ir tarp pedagogų: vieniems jų profesija yra ir jų hobis, o kitiems – užduočių atlikimas, kuris garantuoja duoną ant stalo. Todėl liaukimės kalbėti aukštomis frazėmis ir sudarykime sąlygas gerai dirbti tiems, kurie ateina į ugdymo įstaigas.

Įsisąmoninkime, kad svarbiausia – žmogus, o ne jo turimi popieriai. JAV įstatymas reikalavo, kad ugdymo įstaigose dirbtų tik aukštos kvalifikacijos pedagogai, kiekviena valstija turėjo apsibrėžti, ką reiškė aukštos kvalifikacijos pedagogas. Ugdymo įstaigas – ir ypač ikimokyklinio ugdymo įstaigas – teko palikti daugeliui žmonių, kurie neturėjo tinkamų pedagoginių kvalifikacijų, t.y. jas įrodančių dokumentų. Dėl to, pavyzdžiui, dvyliktokams verslą ėmė dėstyti ne pasirinkęs ir šiek tiek valandų (vos ne pro bono) mokykloje dirbantis verslininkas, kuris su vaikais rašydavo verslo planus ir neatsigindavo abiturientų, o ekonomikos mokytojas, kuris realaus, tikro verslo plano nebuvo parašęs per visą savo gyvenimą, tačiau turėjo tvarkingus pedagoginės kvalifikacijos dokumentus.

Nepamirškime, kad kiekvienas vaikas – unikalus, vienintelis ir nepakartojamas. Taip, visi vaikai pradeda kalbėti, tačiau yra vaikų, deklamuojančių eilėraščius vos  15 mėnesių ir yra vaikų, kurie 30 mėnesių taria pirmuosius žodžius. Po vos metų-dvejų, niekas ne(be)gali atspėti, kuris pradėjo kalbėti 15, o kuris – 30 mėnesių. Vadinasi, didelė tikimybė, kad vienas perpras daugybos lentelę anksčiau, nei kitas vaikas ir t.t. ir pan. Ir dažnai – patikėkite! – tai visiškai nepriklauso nuo pedagogo kvalifikacijos, gebėjimų ir profesionalumo. Tiesiog kiekvienas vaikas vieno ar kito išmoksta savo tempu. Pavyzdžiui, mūsų šeimoje vaikai pradėjo vaikščioti  5.5 mėnesių spektre, kalbėti – 15 mėnesių spektre, skaityti – 1.5 metų spektre. Ir tai visiškai nėra susiję su mūsų gebėjimais. Ir net ne su vaikų gebėjimais apskritai. Tiesiog kiekvienas vaikas yra kitoks. Unikalus ir nepakartojamas.

Ar tai išsprendžia problemas?

Vis dėlto daugybė klausimų ir problemų lieka: manau, kad pedagoginės žinios pedagogams yra būtinos (bet gal kažkaip reikia sudaryti sąlygas jas įgyti žmonėms, kurie atranda savo pedagoginį pašaukimą ir ateina dirbti į ugdymo įstaigą?); kad visiškai be egzaminų ir testų neišsiversime; kad neišvengsime apskritai neturinčių dirbti ugdymo įstaigoje pedagogų.

Kai pagalvoji, tikrai galima atiduoti daugiau galių į kiekvienos ugdymo įstaigos rankas. Bet kas bus, jei toje ugdymo įstaigoje dirba prasti pedagogai, o vadovauja prastas vadovas? Gal reikėtų labiau įtraukti tėvus? Bet kaip juos įtrauksi, jei vienas tėvas, gerai žinomas visuomenės veikėja,s jį iš(si)kvietusiai vaiko mokytojai pasakė: “Neturiu laiko čia pas jus lakstyti. Dar kartą iškviesi, padarysiu, kad čia nebedirbtum”? Kita vertus, juk ne visi tokie, ar ne? Štai Švedijos Gebėjimų mokyklose tėvai pasirašo sutartį, kuria įsipareigoja aktyviai dalyvauti vaiko ugdyme. Bet net ir ten ne visos mokyklos yra Gebėjimų mokyklose. Tėvai, kurie nenori pasirašyti tokių sutarčių, į Gebėjimų mokyklas savo vaikų neveda.

JAV – artėjant naujiems mokslo metams – imasi naujų iniciatyvų: ir B.Obama, ir nevyriausybinės organizacijos daug diskutuoja apie tai, kas būtų geriausia JAV vaikams. Įdomu, kokie bus 2011/2012 mokslo metai Lietuvos vaikams?!

+ 32

- 0

Dalintis žinute socialiniuos tinkluose