Vladimiras Laučius – ryškus žurnalistas, įžvalgus politologas, korektiškas TV laidų pašnekovas.

Vidurinę mokyklą baigė Sankt Peterburge 1989 m.

„Dialogui“ įdomu pakalbinti šį intelektualą.

Ką ryškiausiai prisimenate iš mokyklos laikų? Gal galėtumėte papasakoti kokį įsiminusį (dėl vienokių ar kitokių priežasčių) atsitikimą?

Ryškiausiai, ko gero, prisimenu dalykus, labiau susijusius su mokyklos (dabar – Imperatoriaus Aleksandro II vardo gimnazija Peterhofe) nelankymu nei jos kolektyviniu gyvenimu ir pamokomis. Tiesą pasakius, dažnai ieškodavau progų neiti į mokyklą: stengdavausi pratęsti ligos „atostogas“, o aukštesnėse klasėse pasidarydavau nemažai „atostogų“ ir be pateisinamos priežasties.

Mėgdavau likti namuose ir skaityti knygas. Būdamas devynerių, susidraugavau su klasioku Jurijumi, kuris išliko geriausiu vaikystės draugu ir su kuriuo tebebendraujame iki šiol. Įtikinau jį, kad vaikščioti į mokyklą reikia rečiau nei liepia taisyklės ir kad pamokų laiką prasminga leisti vaikštinėjant po Naujojo Peterhofo parkus bei Senojo Peterhofo apylinkių laukus ir miškus. Jo tėvų požiūris šiuo klausimu smarkiai kirtosi su manuoju – bet mūsų tėvai draugavo.

Žinoma, įsiminė paskutiniai dveji metai mokykloje: 1987–1989. Ne dėl pačios mokyklos, o dėl papūtusio žodžio ir minties laisvės vėjo. Skaičiau „Novyj mir“, ginčijausi su draugais dėl Baltijos šalių laisvės siekių, dalinau kai kuriems klasiokams ir mokytojams rusų kalba leistą Sąjūdžio Laikraštį „Soglasije“.

Mano pažiūros įtikino mokyklos administraciją, kad esu netinkamas komjaunimui. Dešimtoje klasėje likome trys nekomjaunuoliai: aš, kaip lietuvių nacionalistas ir pamokų nelankantis tvarkos laužytojas, klasiokė Julija, kuri buvo įtariama laisvu elgesiu, ir klasiokas uzbekiška pavarde, kuriam pasaulis atrodė nepažinus, ir jis net nesistengė ką nors suvokti. Prieš pat mokyklos baigimą ir liberalioji klasiokė Julija, ir agnostikas uzbekas vis dėlto tapo komjaunuoliais. Taigi vienintelis klasėje neįstojau į šauniąsias komunistinio jaunimo gretas.

Būdamas šešiolikos, draugavau su klasioke Eleonora. Tiesą sakant, buvau įsimylėjęs. Atsimenu, kaip 1988 m. rudenį nusivedžiau ją į Sankt Peterburge, regis, pirmąkart koncertavusios grupės „Antis“ koncertą. Ji, žinoma, nė žodžio nesuprato, bet liko sužavėta. Po pamokų – arba vietoje pamokų – eidavome su Nora pas mane namo ir, klausydamiesi muzikos... valgydavome konservuotus žaliuosius žirnelius „Globus“.

Anais deficito laikais tėvas iš kažkur gavo kalnus tų deficitinių „Globus“ žirnelių. „Globus“ antpuolis aprėpė visą butą: skardinės kilo piramide kažkurio kambario kertėje, moraliai gniuždė savo gausumu spintelėse, žvelgė linksmomis etiketėmis iš po mokslinių knygų stirtų. Ir su draugais, ir su pirmąja meile tuos žirnelius metodiškai dorojome, klausydamiesi „Akvarium“ ir „Pink Floyd“.

Ar buvo mokykloje mokytojų, dariusių Jums įtaką? O ne mokykloje: ar yra asmenybių, kurias laikote savo Mokytojais?

Mokyklos aukštesnėse klasėse darė įtaką jauna istorijos mokytoja Elena Dergunova. Ji buvo ne tik gera klasės auklėtoja, vertinusi ne muštrą, o kūrybingumą ir laisvę, bet ir puikus žmogus – iš tų retų mokytojų, kurie tada stojo ne su sovietine sistema prieš jos aukas – mokinius, bet su mokiniais – prieš sistemą. Tai buvo labai svarbu.

Na, o mano Maitre a penser – mąstymo Mokytojas yra veik prieš 40 metų miręs politikos filosofas Leo Straussas ir jo neformaliai įsteigta vadinamųjų „štrausininkų“ mokykla. Mokiausi iš knygų ir straipsnių. Pastaruosius 10 metų skyriau tam daug laiko ir darbo.

Kokie mokomieji dalykai mokykloje Jums buvo įdomiausi, geriausiai ar blogiausiai sekėsi?

Įdomiausia būtų buvusi istorija, bet mokyklinę istoriją žalojo komunistinis indoktrinavimas. Geriausiai sekėsi anglų kalba ir biologija; blogiausiai – chemija ir, jei neklystu, geometrija.

Ar daug mokėtės, studijavote savarankiškai? Kas Jus motyvavo?

Būdamas 12 metų, ėmiau domėtis ikikolumbinės Amerikos civilizacijomis. Skaičiau ne tik mokslo populiarinimo knygas ta tema. Tėvas, kaip Leningrado universiteto profesorius, galėdavo išsinešti mokslinę literatūrą iš Mokslų akademijos bibliotekos. Paprašydavau, parnešdavo. Ir skaitydavau, daugiausia anglų kalba, būdamas trylikos–keturiolikos. O anglų kalbos tėvas pradėjo mokyti, kai buvau šešerių.

Kodėl apsisprendėte gyventi ir dirbti Lietuvoje?

Todėl, kad dar vaikystėje mamos pastangomis tapau Lietuvos patriotu.

Ar buvo Jūsų gyvenime momentų, kuriuos laikote ypač reikšmingais savo mąstymo raidai ir buvimo šioje žemėje kokybei? Jei taip – gal galėtumėte trumpai juos nusakyti?

Buvimo šioje žemėje kokybei tarnauja tie momentai, kurie daro gera tavo artimiesiems, draugams, žmonėms, kuriems kaip nors įsipareigoji, ir – tavo šaliai. Tai susiję su moraline asmenybės branda. Tačiau asmenybės branda reikalauja ne tik moralinio, bet ir kultūrinio, ir intelektinio tobulėjimo. Buvimo šioje žemėje kokybei būtina mąstymo plačiąja prasme branda. Mąstymas ir racionali kalba labiau nei kas nors kita mus daro išskirtinius gyvosios gamtos pasaulyje.

Kuriuos momentus laikau ypač reikšmingais savo mąstymo raidai? Tuos, kurie leido suvokti politinės filosofijos ne tik kaip mokslo srities, bet pirmiausia kaip gyvenimo būdo svarbą, prasmę ir paskirtį.

+ 21

- 0

Dalintis žinute socialiniuos tinkluose