Ko reikėtų vengti?

Kai mes susiduriame su asmeniu, kuris turi tam tikrų sunkumų ar problemų, mūsų įprasta reakcija dažniausiai būna siekis priversti tą asmenį pažiūrėti į situaciją taip, kaip ją matome mes arba kaip mes norėtume, kad kitas asmuo matytų situaciją. Mes prašome, pateikiame argumentų, skatiname pagalvoti, kartais netgi pykstame ar įžeidžiame – tai yra darome viską, kas galėtų priversti kitą asmenį judėti ta kryptimi, kurią matome mes.

Visgi, tai, kaip mes matome situaciją ir kokius sprendimus matome, dažniausiai, deja, yra susiję su mūsų asmeniniais poreikiais ir su mūsų poreikiu matyti pasaulį vienaip ar kitaip. Mums dažniausiai yra sunku priimti ir toleruoti veiksmus ir poelgius, kurie skiriasi nuo mūsų tikėjimo, kaip turi būti elgiamasi. Tačiau kai tik mes išmokstame išlaisvinti save nuo poreikio daryti įtaką kitiems bei skatinti kitus elgtis taip, kaip mes manome yra teisinga, mes įgaliname save tinkamai išklausyti kitus, išklausyti su supratimu, o tai reiškia ir paskatinti pozityvius ir būtinus pokyčius.

Klausytojas dažniausiai susiduria su problema, kaip susilaikyti nuo sprendimų, kaltinimų ir vertinimų. Klausytojas neretai jaučiasi taip, tarsi jis turėtų išreikšti savo pritarimą arba nepritarimą tam, kas yra sakoma. Tačiau iš tikrųjų po kalbančiojo klausimais ir iššūkiais slypi užmaskuoti jausmai ir poreikiai, kuriuos kalbančiajam yra daug svarbiau išsakyti nei gauti atsakymus iš mūsų. Kadangi kalbančiajam yra sunku kalbėti atvirai apie savo jausmus (juk dažnai jausmų gėdijamės, nenorime patys sau pripažinti vienokių ar kitokių dalykų ir pan.), jis juos „paslepia“ tokiu būdu, kad galėtų išreikšti jausmus sau priimtina forma. Taigi, kai susiduriame su kritika ir teisimu, laisva jausmų raiška tampa labai sunki arba netgi neįmanoma.

Mūsų patarimai ir informacija, kurią norime suteikti kalbančiajam, yra suvokiama kaip mūsų pastangos, siekis pakeisti asmenį, o tai sudaro barjerus kalbančiojo saviraiškai bei turi neigiamos įtakos mūsų santykių kūrimui. Daug daugiau – patarimai, kuriuos duodame arba informacija, kurią teikiame kitam asmeniui sunkiu momentu, retai yra priimami ar netgi išgirstami. Svarbu įsiminti ir tai, kad teigiamas vertinimas gali būti toks pats blokuojantis kaip ir negatyvus. Kartais – ypatingai tais atvejais, kai asmuo susiduria su problemomis ar sunkumais – pasakyti jam, kad jis yra puikus, ar pajėgus su viskuo susidoroti, ar kad jis yra teisus, gali būti tiek pat rizikinga ir turėti neigiamos įtakos santykiams, kaip ir neigiama kritika jo atžvilgiu. Pozityvus įvertinimas gali sukelti kitam asmeniui sunkumų papasakoti apie savo problemas, stresą, nemalonius įvykius ir jausmus, kadangi asmuo bijos pasirodyti nevykėlis, silpnas žmogus mūsų akyse. Todėl paskatinimas, padrąsinimas gali būti suvokiamas ne kaip parama, o kaip asmens nuslopinimas. Pasakymas – „Esu tikra(-as), kad viskas bus gerai“ nėra toks atsakymas, kuris pagelbėja, ypatingai tam asmeniui, kuris jaučiasi labai nedrąsus dėl savo problemos, kuriam gėda, sunku kalbėti apie tai, kas jį neramina.

Ką reikėtų daryti?

Taigi, ką iš tikrųjų apima aktyvus klausymasis? Iš tikrųjų, tai yra pakankamai paprasta – labai svarbu gebėti ir norėti pasijusti kito žmogaus kailyje, pažiūrėti į situaciją iš jo pusės, pajusti tą, ką jis mums sako. Kitas svarbus dalykas yra parodyti kalbančiajam, kad mes matome viską taip, kaip mato jis. Taigi, aktyvus klausymasis reiškia, kad turime padaryti keletą dalykų.

Klausytis tam, kad suprastume tikrąją reikšmę

Žinutė, kurią mums nori perduoti asmuo, dažniausiai susideda iš dviejų komponentų: tai žinutės turinys bei jausmai arba požiūris, kurie yra susiję su šiuo turiniu. Tiek turinys, tiek jausmai, susiję su juo yra be galo reikšmingi, kadangi abu šie komponentai suteikia kalbančiojo žinutei prasmės. Juk būtent žinutės prasmė yra tai, ką mes stengiamės suprasti.

Aptarkime paprastą pavyzdį – tarkime, vaikas ateina pas tėvus ir sako: „Pagaliau užbaigiau tą vieną namų darbų užduotį.“ Gali būti, kad vaikas sako, kad jis užbaigė vieną užduotį, todėl dabar jis gali padaryti ir visas likusias. Tačiau gali būti, kad vaikas sako, kad jis pagaliau užbaigė tą „prakeiktą užduotį, kuri buvo be galo sunki.“ Taigi, nors turinys yra toks pat, tačiau žinutės prasmė yra skirtinga – o tai be galo svarbu. Tokiu atveju, jeigu tėvai paprasčiausiai pasakytų vaikui atlikti kitą užduotį, ar vaikas jaustųsi suprastas? Ar jam būtų lengva kitą kartą kalbėtis su tėvais? Ar vaikas jaustųsi pakankamai pasitikintis savimi, atlikdamas kitas namų darbų užduotis?

Taigi būtų daug geriau, jeigu tėvai, pastebėję jausmus, kurie lydi vaiko žinutę, paklaustų jo – „Džiaugiesi, kad užbaigei šią užduotį, ar ne?“, „Sunkoka buvo susidoroti su šia užduotimi?“, „Atrodo, kad tau nelabai patiko ši užduotis?“ ar kažką panašaus, kas parodytų vaikui, kad jis yra išgirstas ir suprastas. Tai visiškai nereiškia, kad vaikui turi būti leista neatlikti kitų namų darbų arba kad tėvai turi kažką pakeisti namų darbų atlikimo eigoje. Tačiau dėmesys, kurį tėvai parodytų vaikui, padėtų sukurti pozityvią atmosferą ir stipresnius santykius, pagrįstus pasitikėjimu tarp vaiko ir tėvų.

Atsakymas į jausmus

Kartais jausmai, kurie lydi žinutę, yra daug svarbesni nei tai, ką asmuo mums sako. Taigi, klausytojas turi atsižvelgti būtent į jausmus, kurie lydi kalbančiojo žinutę. Labai svarbu tinkamai suprasti kalbančiojo jausmus ir atsakyti į juos. Jausmai, kurie lydi kalbančiojo žinutę, parodo, ką jis iš tikrųjų jaučia, kokie yra jo poreikiai. Taigi, klausytojas visada turi išlikti jautrus kalbančiojo jausmams bei bendrai žinutės esmei ir prasmei. Klausant būtina paklausti savęs – „Ką kalbantysis bando man pasakyti?“, „Ką tai, ką jis sako, reiškia man?“, „Kaip jis mato visą situaciją?“.

Pastebėkite visus ženklus

Bendravimas gali būti ne tik verbalinis. Vien tik kalbančiojo žodžiai iš tikrųjų nepasako visko apie tai, ką jis nori perduoti mums. Todėl jautrus klausytojas – tai klausytojas, kuris žino ir sugeba atpažinti ir kitus bendravimo būdus be verbalinio. Tarkim, tai, kaip greitai pasakotojas kalba apie savo problemas, parodo mums, kokius jausmus jis išgyvena. Daug pasako ir kalbančiojo tonas. Gali būti, kad vienus dalykus kalbantysis pasakys aiškiai ir suprantamai, o kitus – paprasčiausiai išlemens. Taip pat turime atsižvelgti į kalbančiojo mimiką – veido išraiškas, kūno padėtį, rankų judesius, akių judesius, kvėpavimą. Visą tai padeda suvokti žinutės prasmę.

Rūta KACUCEVIČIŪTĖ

Dr. Thomas‘o Gordon‘o  programų koordinatorė Lietuvoje

+ 11

- 0

Dalintis žinute socialiniuos tinkluose