Ką mes perduodame dėka aktyvaus klausymosi?

Daugelis žmonių, paklausti apie tai, ką, kokią žinutę padeda perduoti klausymasis, sakytų, kad iš tikrųjų klausymasis negali būti laikomas tokiu įgūdžiu, kurio visiškai pakanka, kad suteiktume kitam pagalbą ir paramą – juk klausymasis yra pasyvus veiksmas, ir nesiunčia jokio pranešimo kalbančiajam iš mūsų pusės. Tačiau iš tikrųjų tai nėra tiesa.

Kai klausomės kito, perduodame jam tokią žinią: „Esu susidomėjęs tavimi ir manau, kad tai, ką tu jauti, yra be galo svarbu. Aš gerbiu tavo mintis ir net jeigu nesutinku su jomis, suprantu, kad jos tau yra reikšminos ir pagrįstos. Aš tikrai nenoriu tavęs vertinti ar pakeisti. Aš tik noriu suprasti tave. Manau, kad esi vertas, kad būtum išklausytas, ir noriu, kad žinotum, kad aš esu tas asmuo, su kuriuo tu gali nuoširdžiai pasikalbėti.“

Subtilesnis, tačiau dar svarbesnis tokios žinutės aspektas yra tai, kad mes perduodame tokią žinią, kuri suveikia. Žodžiais neretai yra daug sunkiau įtikinti žmogų iš tikrųjų patikėti, kad mes jį gerbiame, o aktyvus išklausymas padeda išreikšti pagarbą elgesiu – turėti ir pademonstruoti pagarbą kitam elgiantis taip, kad žmogus tą pagarbą justų. Klausymasis yra be galo efektyvus siekiant parodyti mūsų pagarbą kitam.

Kaip ir kitas elgesys, klausymasis yra užkrečiantis. Beje, tai viena iš pagrindinių bendravimo taisyklių – tai, kaip mes elgiamės, persiduoda kitiems. Todėl turime žinoti ir atsiminti, kad į pyktį kitas asmuo dažniausiai atsako pykčiu, į argumentus – argumentais, į melą – melu, o į išklausymą – klausymusi. Svarbi pamoka – bet koks elgesys, kurį parodome mes, iššauks tokį pat elgesį iš kito žmogaus.

Be abejo, yra daug sunkiau paskatinti tinkamą ir konstruktyvų kito asmens elgesį, tačiau tai daug naudingiau. Aktyvus klausymasis yra vienas iš tų konstruktyviųjų elgesio būdų, tačiau jis neveiks, jeigu mes norėsime ne išklausyti ir išgirsti kitą, o tiesiog išlaukti tinkamo momento, kai žmogus išsikalbės ir tada jau galėsime susakyti savo reikalavimus. Tačiau jeigu mes išklausysime kitą su supratimu ir empatija, yra didžiulė ir beveik 100 procentų tikimybė, kad mus taip pat išklausys. Jeigu mes patys norime būti išklausyti ir suprasti, mes turime padėti kitam pasiruošti tapti potencialiuoju efektyviu klausytoju, atviru ir pasiruošusiu naujoms idėjoms – tačiau šiuo atveju pirmiausiai turime patys tapti nuoširdžiais klausytojais, norėti ir mokytis išklausyti su supratimu ir pagarba.

Kadangi kito žmogaus supratimas ir gebėjimas matyti pasaulį ir dalykus taip, kaip mato jis, yra daug sudėtingesnis nei gali atrodyti, būtina nuolat pasitikrinti, ar gebame pažvelgti į pasaulį taip, kaip jį mato kitas asmuo. Tą galima padaryti ir labai paprastu būdu, kurį ne kartą minėjome – reflektuodami savo žodžiais, kaip supratome tą, ką asmuo mums papasakojo, ką atskleidė savo žodžiais ir elgesiu. Kalbančiojo reakcija į mūsų refleksiją parodys, ar mes supratome tinkamai, ar ne, ar pats kalbantysis jaučiasi suprastas. Taigi, taisyklė yra paprasta – negalime teigti, kad suprantame kitą, kol negebėsime to supratimo perteikti jam ir tokiu būdu, kad jis jaustųsi visiškai patenkintas.

Pateiksime lengvą eksperimentą, kuris padės mums patikrinti savo klausymosi įgūdžius. Kitą kartą, kai būsite įsitraukęs į pokalbį su kitu asmeniu, trumpam sustokite ir sutarkite, kad savo pokalbyje vadovausitės tokia taisykle – prieš tai, kai kuris nors iš pokalbio dalyvių norės išsakyti savo asmeninę nuomonę, jis pirmiausia turi pasakyti, ką išgirdo pokalbio metu, kai kalbėjo partneris. Tas supratimas turi būti išsakytas savo žodžiais, o ne atkartojant žodis į žodį tai, ką pasakė kitas asmuo (juk toks pakartojimas nereiškia, kad supratome, ką kitas norėjo mums pasakyti). Atkartojimas turi būti toks, kad kalbėtojas jaustųsi patenkintas ir suprastas – tik tokiu atveju klausytojas gali išsakyti ir savo mintis.

Rūta KACUCEVIČIŪTĖ

Dr. Thomas‘o Gordon‘o  programų koordinatorė Lietuvoje

+ 13

- 0

Dalintis žinute socialiniuos tinkluose