Kauno technologijos universiteto (KTU) magistrantė Justina Krauledaitė liepą praleido vieno Pietų Korėjos universiteto vasaros mokykloje. Iš mėnesio studijų šioje Azijos šalyje lietuvei labiausiai įsiminė rimtas jaunuolių požiūris į mokslą. „Tarp studentų didžiulė konkurencija. Jie labai daug mokosi – sėdi bibliotekose, dirba savaitgaliais. Daug mokytis studentams ten sudarytos visos sąlygos – bibliotekoje gali sėdėti kad ir visą naktį“, – didžiausią įspūdį padariusius skirtumus nurodo mergina.

Per tris savaites trukusius vasaros kursus studentai turėjo laikyti du egzaminus ir parengti tris pristatymus. „Bendramoksliams Pietų korėjiečiams tai buvo visai nesunku. Ir priešingai – iš Pietų Korėjos į Lietuvą pagal mainų programą atvykę studentai sako, kad mūsų universitetuose jiems per lengva“, – lygina J.Krauledaitė.

Rytų Azijos šalių didmiesčiuose jaunuoliai rimtai į mokslus panyra vos pradėję lankyti mokyklą. Vilniaus universiteto Konfucijaus instituto administratorė Vilma Šniukštaitė Kinijoje kurį laiką gilinosi į kinų kalbos subtilybes ir tuo pačiu metu mokė vienos šeimos vaikus anglų kalbos.

„Kinijos vidurinėse mokyklose vaikai mokosi nuo ryto iki vakaro. Pamokos baigiasi apie penktą valandą po pietų, o po jų moksleiviai eina į būrelius arba grįžę turi ruošti namų darbus. Savaitgaliais pakankamai pinigų turinčios šeimos dar samdo korepetitorius. Taigi vaikai mokosi ir šeštadienį, o sekmadienį ryte ruošia namų darbus ir tik sekmadienio vakaras būna laisvas“, – kaip atrodo pasiturinčioje Kinijos šeimoje augančio moksleivio savaitė, apibūdina V.Šniukštaitė. Pasak jos, kinai, kurie Lietuvoje užsiima verslu, stebėdamiesi klausia, kada mūsų vaikai mokosi, nes jiems atrodo, kad jie vien tik žaidžia.

Tokios didelės Azijos šalių gabių jaunuolių pastangos duoda rezultatų. Tarptautinės moksleivių vertinimo programos PISA duomenimis, būtent Kinijos miestų Šanchajaus ir Honkongo, Pietų Korėjos, taip pat Singapūro moksleiviai pagal skaitymo, matematinio raštingumo ir gamtamokslio raštingumo gebėjimus atsiduria pirmose vietose pasaulyje, gerokai pralenkdami Vakarų šalių bendraamžius. Vienintelė išimtis – Suomija, kurios moksleiviai užima trečią sąrašo vietą. O Lietuvos moksleiviai, pagal 2009 m. atliktą tyrimą, rikiuojasi vos 40 vietoje iš 65 šalių.

Tad kas lemia, kad Azijos šalių moksleiviai atsiduria sumaniausiųjų viršūnėje ir lenkia jaunuolius iš turtingų Vakarų šalių?

Azijiečių darbštumas įveikė Vakarų hedonizmo kultą

„Talentas turi būti alkanas. Kuo sunkiau žmonės gyvena, tuo labiau veržiasi į mokslą, nes mato tik tokį būdą pabėgti iš ten, kur sunkiai gyvena. Azijos gyventojai mus lenkia darbštumu“, – mano KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis.

Tačiau vien tik ši priežastis nepaaiškintų, kodėl kitos šalys, kuriose didelė visuomenės dalis taip pat gyvena žemiau skurdo ribos, pagal tarptautinės moksleivių vertinimo programos PISA rezultatus velkasi gale, tarkime, Pietų Amerikos šalys.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Strateginių programų biuro vedėjo pavaduotoja Rita Dukynaitė tvirtina, kad Azijos šalyse nėra tiek daug diskusinės kultūros kaip Vakaruose, nepasitikėjimo mokslo, tyrimų išvadomis, todėl greičiau diegiamos mokslininkų pristatytos naujovės, sparčiau vyksta pokyčiai. Nemažai įtakos Azijos vaikų laimėjimams turi didžiulė konkurencija dėl didelio gyventojų skaičiaus ir kultūriniai skirtumai. Daugelis tėvų Azijos šalyse linkę savo vaikus auklėti griežtai ir versti juos daug mokytis, nes tik taip mano galintys padėti jiems susikurti užtikrintą ateitį. O prieštarauti tėvams Pietų Korėjos, Singapūro ar Kinijos vaikams minties nekyla – šioje kultūroje vyrauja paklusnumas vyresniesiems.

„Visa visuomenė perša mintį, kad Azijos šalių žmonės įsitvirtinti pasaulyje gali tik demonstruodami pranašumą, aukštesnį išsilavinimą. Jie anksti treniruojami dirbti sunkiai ir ilgai. Jų krūvis, mokymosi valandų skaičius gerokai didesnis nei Europoje“, – lygina R.Dukynaitė.

Tuo metu turtingos Vakarų visuomenės net švietimo sistemoje juda priešinga linkme ir vis labiau linksta į hedonizmą – vakariečiai jaunuoliai mokykloje nori ne sunkiai mokytis, o smagiai leisti laiką. Ne išimtis ir Lietuva. „Lietuvos visuomenė nori, kad vaikas mokykloje leistų laiką vos ne hedonistinėmis sąlygomis, bet rodytų nepaprastai aukštus rezultatus. Taip nebūna. Ar treneris įleistų į krepšinio aikštelę žaisti žmogų, kuris krepšinį matė tik per televiziją?“ – pastangų ir įdirbio reikšmę pabrėžia R.Dukynaitė.

B.Burgis apgailestauja, kad Lietuvos vidurinio švietimo sistema, deja, labai sparčiai juda hedonizmo link. „Iki aštuntos klasės matematikos vadovėliuose viskas pateikiama taip supaprastintai, primityviai, kad darosi nejauku ir neaišku, kuo vadovėlių autoriai laiko mūsų vaikus. Man nekelia nerimo, kad Azija mus pralenkia, – man kelia nerimą bendro išprusimo, potraukio mokytis mažėjimas Lietuvoje“, – neigiamą tendenciją įžvelgia B.Burgis.

Reikia ne iškalti, o pritaikyti

Beje, atliekant tarptautinius tyrimus mūsų mokiniai prasčiau pasirodo ne tik dėl to, kad mokosi mažiau nei bendraamžiai Azijos šalyse. Skiriasi ir tai, kaip ir ko vaikai mokosi. Tyrimas PISA atskleidžia, kad Rytų Azijos moksleiviai kur kas geriau nei jų bendraamžiai Lietuvoje ar turtingose Vakarų šalyse įgytas žinias moka pritaikyti esant netradicinėms situacijoms. „PISA netikrina, ar moki Omo dėsnį, bet neminint dėsnio pateikiamos su juo susijusios, integruotos užduotys, norint išsiaiškinti, kaip vaikas orientuojasi realiame gyvenime. Užduočių tiesiai nepriskirsi nė vienam mokomajam dalykui – gali būti užduotis iš šaldytuvo instrukcijos ar klausimas, iš ko pagamintas lūpdažis“, – pasakoja R.Dukynaitė.

O Lietuvos moksleiviams pritaikyti mokykloje įgytas žinias sekasi prastai: pagal PISA tyrimo rezultatus nesiekiame tarptautinio vidurkio ir 2009 m. likome estų ir latvių užnugaryje. Tiesa, beveik visi Lietuvos moksleiviai pasiekia žemiausią lygmenį – išsprendžia vadinamuosius slenksčio uždavinius, tačiau didžiulių sunkumų kelia sudėtingiausios užduotys.

„Galime džiaugtis, kad mūsų švietimas prieinamas kiekvienam, bet labai mažai mokinių Lietuvoje įveikia sudėtingiausias užduotis. Azijos šalyse jas įveikia labai didelis procentas vaikų. 2009 m. Šanchajaus mokiniai per matematikos raštingumo užduotį surinko 600 taškų – mokslininkai sako, kad tai neįsivaizduotina aukštybė. O juk gerovę kurs, valstybę išlaikys būtent tie, kurie išsprendžia sudėtingiausius uždavinius“, – pabrėžia R.Dukynaitė.

Šiemet gegužę Lietuvoje viešėjęs tarptautinių tyrimų PISA vadovas Andreasas Schleicheris pastebėjo, kad Lietuvos mokiniai, palyginti su kitų šalių bendraamžiais, labai gerai sugeba atsiminti tai, ko išmoko per pamokas. Tačiau geriausių rezultatų tyrimo metu pasiekiančios šalys savo mokiniams naudingesnės – jų mokyklos vaikams padeda išmokti mokytis. Pasak A.Schleicherio, jau nebegalime būti tikri, kad tai, ko mokome mokinius šiandien, jiems bus naudinga ateityje, todėl mokyklose reikia ugdyti gebėjimą mąstyti. Lietuvoje to dar trūksta.

Suomijos fenomenas

A.Schleicherio tvirtinimu, sėkmingai sekasi toms šalims, kuriose pirmenybė teikiama mokytojo darbo kokybei. Didelį dėmesį tam skiria visos šalys pirmūnės – ir Rytų Azijos valstybės, ir Suomija. Ugdymo plėtotės centre laikinai direktoriaus pavaduotojo pareigas einanti Saulė Vingelienė pabrėžia, kad Azijos šalyse rūpinamasi mokytojų kvalifikacija, nubrėžta aiški mokytojų atsakomybė už mokinių rezultatus.

O štai Suomijos švietimo sistemos fenomeną iš dalies galima paaiškinti tuo, kad pedagogais ten tampa jaunimo elitas. Į pedagogines studijų programas Suomijoje stoja patys stipriausi mokiniai, mokytojo darbas gerai atlyginamas.

Didžiulį skirtumą, palyginti su lietuviškomis mokyklomis, pastebėjo ir prieš porą metų Suomijoje metus mokiusis Greta Germanavičiūtė. „Man didžiausią įspūdį padarė mokinio ir mokytojo santykiai: mokinys laisvai jaučiasi, gali klausti, ko nori. Mūsų mokyklose stengiamasi, kad vaikai išmoktų teoriją, o Suomijoje – kad suvoktų, mąstytų, analizuotų. Pavyzdžiui, per istorijos atsiskaitymą rašydavome ilgą esė“, – pasakoja mergina. Grįžus į Lietuvą Gretą slėgė, kad mokykloje visi turi galvoti šabloniškai, o kitoks požiūris traktuojamas kaip išsišokimas.

Suomijoje Gretai įspūdį taip pat padarė labai lanksti vidurinio švietimo sistema. Baigęs vidurinę pakopą jaunuolis ateina mokytis į gimnaziją (lukio) ir pats gali nuspręsti, per kiek laiko ją baigs. „Jie nenurašo tų vaikų, kurie lėtesni, kurių gabumai menkesni, – jiems suteikiamos galimybės dirbti lėčiau. Vieni gimnaziją baigia per trejus metus, kiti per ketverius, ir tai visiškai normalu“, – teigia G.Germanavičiūtė.

Lietuvoje dėmesio skirtingų gabumų vaikams trūksta. Kaip pabrėžia R.Dukynaitė, būtina labai rimtai dirbti rengiant mokytojus ir mokant juos individualizuoti bei diferencijuoti ugdymo procesą pagal mokinių gebėjimus – kad kiekvienas mokinys darytų pažangą. „Mes mokome unifikuotai, orientuodamiesi į kažkokį neegzistuojantį vidurkį“, – apgailestauja R.Dukynaitė.

Išradinėti dviračio švietimo srityje Lietuvai nereikia. Tarptautiniai švietimo ekspertai sėkmės paslaptį jau atskleidė – reikia suteikti daugiau laisvės pačioms mokykloms, kreipti dėmesį į prasčiau besimokančius mokinius ir kelti aukštus standartus mokytojams. Azijos šalių mokinių darbštumas taip pat būtų neprošal.

Jurgita LAURINĖNAITĖ

+ 12

- 0

Dalintis žinute socialiniuos tinkluose